Tokių klausimų kilo po NATO viršūnių ir vadinamojo Didžiojo septyneto susitikimų.
Svarbiausias šių renginių svečias – JAV prezidentas D.Trumpas. Tai buvo jo pirmasis vizitas į Europą.
Iškalbinga, kad į ją D.Trumpas atvyko iš Vidurinių Rytų, kur pasirašė solidžią ginklų prekybos sutartį su Saudo Arabija ir būrė tenykščių valstybių koaliciją prieš Iraną ir tarptautinį terorizmą.
Tai rodo, kad JAV vadovo geopolitiniai prioritetai, kuriuos jis skelbė prieš rinkimus, nesikeičia: svarbiausi – padėtis Viduriniuose Rytuose ir terorizmas.
Europa tikėjosi, kad atvyks „naujasis D.Trumpas“ – veikėjas, kuris, tapęs Baltųjų rūmų šeimininku, pakeitė ir savo retoriką, ir mastymą, kas daugeliui kėlė nerimą per rinkimų kampaniją ir kadencijos pradžioje.
Bet atvyko toks pats. Prezidentas net sulaužė tradiciją, kurią apsilankę NATO puoselėjo jo pirmtakai, – patvirtinti JAV ištikimybę svarbiausiam NATO įsipareigojimui „visi už vieną, vienas už visus“.
Nors ir užsiminęs apie grėsmes blokui iš Pietų ir iš Rytų, D.Trumpas vėl priekaištavo partneriams, kad jie neskiria pakankamai pinigų (bent 2 proc. BVP) gynybai
Vakarų šalių žiniasklaida ir lyderiai atsakė pasiteisinimais, kad vien pliki gynybos finansavimo skaičiai – dar ne viskas vertinant Aljanso stiprybę ir visų valstybių indėlį.
Bet svarbūs klausimai taip ir liko pakibę ore.
Ar šie D.Trumpo kaltinimai nėra dirvos rengimas tokiam atvejui, jei JAV nuspręstų kada nors nesilaikyti svarbiausio NATO įsipareigojimo?
Ar JAV vadovas nesirengia mesti per bortą geopolitinės bendrystės su kitomis Vakarų valstybėmis remdamasis savo izoliacionistiniu šūkiu „Amerika aukščiau visko“?
Juk D.Trumpas griežtai surėmė ragus su kitomis didžiosiomis valstybėmis ir dėl klimato kaitos, migracijos, tarptautinės prekybos. Negana to, dėl pastarosios griežtai sukritikavo Vokietiją, neva kenkiančią JAV.
Tiesa, Didysis septynetas patvirtino savo įsipareigojimą kovoti su terorizmu, tradiciškai paragino Rusiją įgyvendinti Minsko paliaubų reikalavimus Ukrainoje ir tik tada tikėtis sankcijų atšaukimo.
Tačiau Vokietijos kanclerė A.Merkel visų šių susitikimų rezultatus apibendrino taip: ne tik JAV, bet ir Jungtinė Karalystė nebėra patikimos partnerės, tad Europa dabar turi kliautis tik savo jėgomis.
Vieni tokį pareiškimą pavadino didžiųjų Vakarų skyrybų pradžia, kiti ramino, kad A.Merkel panašiai kalba jau seniai, be to, tokie žodžiai gali būti Vokietijos parlamento rinkimų kampanijos dalis. Treti retoriškai klausė: „Argi kas nors dar abejoja, kad Europa tikrai turi baigti gyventi vien kliaudamasi JAV ir imti vadžias į savo rankas?“
Matyt, tiesos reikėtų ieškoti kur nors per vidurį. Išties neverta pernelyg dramatizuoti padėties ir kalbėti apie Vakarų, kaip visumos, byrėjimą.
Kita vertus, akivaizdu, kad žemyninei Europai teks tapti savarankiškesnei ir telktis aplink Vokietijos ir Prancūzijos ašį.
Jungtinė Karalystė po „Brexit“ neišsivaduoja iš vidaus ekonominių ir politinių rūpesčių, o JAV nesiliauja sumaištis, į kurią įveltas D.Trumpas su jo komanda, valdančiosios Respublikonų partijos elitas, demokratų opozicija, teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų viršūnės.
Šios kovos, galinčios baigtis net D.Trumpo apkalta, epicentre – tyrimas dėl ryšių su Rusijos valdžia ir specialiosiomis tarnybomis. Taigi JAV prezidentui teks toliau blaškytis tarp šių povandeninių uolų, kartu keliant pavojų ir valstybės kreiseriui.
Formuojantis tokiai naujai geopolitinei tikrovei apie kitokią, įvairius raidos scenarijus numatančią politiką reikėtų kuo skubiau galvoti ir visoms Vidurio bei Rytų Europos valstybėms. Juk reiškiant besąlygišką paramą transatlantinei bendrystei galima atsidurti Berlyno ir Paryžiaus dueto farvateryje.
Apie tai, be abejo, jau mąstoma daugelio šalių sostinėse. O kaip Vilniuje?
Užsienio politiką geležine ranka vadeliojančios prezidentės D.Grybauskaitės ir jai linkčiojančių diplomatinių bei politinių viršūnių nuostata paprasta: besąlygiška parama Vakarų vienybei, tačiau pirmiausia – Vašingtonui.
Negana to, kalbos ar net mintys apie naujosios JAV valdžios nestabilumą, apie pavojų transatlantinei vienybei žalingos Lietuvai ir, aišku, naudingos Rusijai.
Be to, Lietuvoje samprotaujama, jog pliusas yra netgi tai, kad D.Trumpas blaškosi, nes Maskva irgi turės būti įsitempusi ir susitaikyti su tuo, jog ne ji viena yra nenuspėjama. O ir tas nenuspėjamumas esą yra labiau mitas ar retorikos permainos nei tikrovė.
Pati D.Grybauskaitė po praėjusio savaitgalio siūlė verčiau žvelgti į JAV didinamus pajėgumus Europoje, o ne į retorinius apsistumdymus.
Žodžiu, oficialiojo Vilniaus poziciją galima apibendrinti taip: mus gali apginti ir apgins tik JAV, o visa kita – ne taip svarbu.
Ar tokia ištikimybė tradiciniam mąstymui, išbandytai politikai gerai? Gal. Jei pripažįsti esanti paprasta maža valstybė, laikaisi patikimo skverno laukdama, kol didžiosios nuspręs ten, viršuje.
