Joje yra laisvojo judėjimo zona, apimanti teritorijas nuo
Graikijos salų pietuose iki Norvegijos šiaurėje. Taip pat yra
paribio teritorijų juosta, į kurią patenkančios šalys bijo
Rusijos kišimosi ir agresijos. Dar yra vadinamasis Eurolandas –
šalys, naudojančios bendrąją valiutą. Tuo tarpu bendrosios rinkos
zonoje Briuselio sargai stengiasi užtikrinti prekių ir kapitalo
laisvą judėjimą bei drausti protekcionizmą ir kartelius.
Apie šiuos darinius reikia žinoti du svarbius dalykus. Visų
pirma – kad jie persidengia su geriau žinomomis kategorijomis –
Europos Sąjunga ir NATO.
Pavyzdžiui, Suomija, Švedija ir Ukraina patenka į paribio
zoną, bet nepriklauso NATO. Norvegija priklauso paribio, laisvojo
judėjimo zonai ir bendrosios valiutos zonoms, bet nėra ES narė.
Antra, visiems šiems dariniams iškilę didelių rūpesčių,
kurie dar labiau paaštrės 2017-aisiais.
„Eurolando“ padėtis kebliausia. Bendroji valiuta gerai
veikia, kai ją naudojančios ekonomikos yra panašios arba sparčiai
konverguojančios.
Tuo tarpu euras buvo naudojamas kaip priemonė skatinti
konvergenciją. Ši strategija nepasiteisino. Pietų Europa negali
padidinti savo našumo. Milijonų jaunų europiečių gyvenimas buvo
sužlugdytas: jie gyvena tėvų namuose ir yra įsikinkę į darbus be
perspektyvos, nors turėtų kurti karjeras ir šeimas. Žmonėms visa
tai įgrisę – kaip ir savimi patenkinto „Eurolando“ elito
tvirtinimai, kad viskas bus gerai.
Bendrosios rinkos zona – Europos Komisijos kartelių
triuškintojų ir subsidijų medžiotojų prižiūrima ekonomikos
erdvė – irgi yra patekusi į bėdą. Donaldas Trumpas padarė
protekcionizmą ir intervencinę politiką gerbiamą ir netgi
madingą. Globalizacija išeina iš mados. Didžioji Britanija, viena
iš stipriausių konkurencijos politikos šalininkių, traukiasi.
Rinkėjai nori, kad jų nacionalinės vyriausybės padėtų sumažinti
netikrumą dėl ekonomikos.
Be to, žmonėms taip pat yra įkyrėjęs savimi patenkinto
bendrosios rinkos zonos elito požiūris, kad viskas bus gerai.
Didžiąją žemyninės Europos dalį apimanti laisvojo judėjimo
zona – apverktinos būklės. Išorinės sienos – menkai
kontroliuojamos. Pragyvenimo sąlygos labai skirtingos, o tai lemia
nekontroliuojamą ir visuomenes žlugdančią migraciją iš
skurdžiųjų šalių į turtingąsias. Tarpvalstybinį policijos
bendradarbiavimą varžo nepraktiškai griežtos privatumo ir
dalijimosi duomenimis taisyklės. Žmonės jaučiasi nesaugūs ir
išsigandę. Ir jiems atsibodęs savimi patenkinto laisvojo judėjimo
zonos elito atsainus požiūris, kad viskas bus gerai.
Paribio juostos šalims, juntančioms Kremliaus keliamą grėsmę,
iškilęs aštriausias pavojus. Vladimiras Putinas įrodė galintis
naudoti jėgą už Rusijos sienų. Ji taip pat žavi pono Trumpo
atėjimo į Baltuosius rūmus žadamos perspektyvos. Išrinktasis
prezidentas įsitikinęs, kad diplomatijoje svarbiausia susitarimai, o
ne sąjungos. Jis jaučia pagarbą jėgai. Jis nori, kad santykių su
Rusija gerinimas taptų jo pirmųjų kadencijos mėnesių akcentu.
Paniekinami pono Trumpo pareiškimai apie sąjungininkus ir
dosniai dalijamos liaupsės ponui Putinui griauna NATO patikimumą.
Ukraina ir Gruzija bus pirmosios aukos: Trumpo Amerika nutrauks
sankcijas ir pripažins – bent jau de facto, jeigu ne de jure –
Rusijos suverenumą Kryme. Tolesnės NATO plėtros galimybė bus
atmesta.
Tai siaubinga žinia Švedijai ir Suomijai, visada maniusioms, kad
prireikus jos galėtų įstoti į Aljansą. Be to, būtų
demoralizuotos Baltijos valstybės – labiausiai pažeidžiamos NATO
narės. Putinas nenori užkariauti šių šalių, bet norėtų jose
sukelti sumaištį. Tai sugriautų Europos kolektyvinio saugumo
architektūrą ir atvertų kelią naujai stiprios jėgos politikai,
kuri Rusijai būtų itin priimtina.
Paribio šalių žmonėms visa tai irgi yra smarkiai atsibodę.
Kai kurie kelia klausimą, kodėl jie turėtų pasitikėti NATO. Kai
kuriose šalyse, pavyzdžiui Vengrijoje, politikos formuotojai
galvoja, kad galbūt verčiau reikėtų susitarti su Putinu, kol
sąlygos geros, o ne laukti, kol jos pablogės.
Bent jau šiuo klausimu kai kurie sprendimus priimantys veikėjai
nebeatrodo labai ramūs. Nors ir pavėlavęs aštuonerius metus,
Barackas Obama paskelbė realias sankcijas Rusijai. Britanija taip pat
vėluodama bunda iš snaudulio, kaip ir Vokietija.
Kitur, ypač Pietų Europoje, nuotaikos tebėra stulbinamai
nerūpestingos.
Baikštiems, įsikibusiems klaidingų iliuzijų ir tarpusavyje
nesusikalbantiems Europos dariniams gresia katastrofa. Vis dėlto
valdantysis elitas praleido daugybę galimybių, kad jos išvengtų.
Ir jie taip įsitikinęs savo teisumu bei teise valdyti, kad
nerodo jokių ketinimų pakeisti kursą – arba įsiklausyti į
artėjančių vežimaičių, skirtų nuvežti pasmerktuosius prie
ešafoto, dardėjimą.
Visa tai nesibaigs geruoju.
