Jau greitai pasaulio nebestebins madų šou, kuriuose žmonės tėra aksesuarai, o podiumo žvaigždės – šuneliai, aptaisyti spalvingais megztukais, kepurėlėmis ir bateliais su raištukais.
Perskaitę pakėlėte antakį? Nesistebėkite, pastaruoju metu gyvūnų prekių rinka plečiasi – per praėjusius metus JAV šių prekių pardavimas išaugo beveik 5 procentais, Kinijoje – 15 proc.
Auga ir paslaugų, teikiamų gyvūnams, paklausa, kuriamos naujos technologijos, leidžiančios sužinoti augintinio nuotaiką.
Neatsilieka ir mados rinka. Kai kurie dizaineriai kuria elegantiškus, pagal individualius matmenis pagamintus drabužius geriausiems žmogaus draugams.
Puošiami ne tiktai vadinamieji žaislinių veislių šuneliai, bet ir didieji keturkojai.
Nėra naujas prasimanymas
Drabužiai, kurie populiarėja ir piktina gyvūnų teisių gynėjus, neatlieka jokios praktinės funkcijos – tik dekoratyvinę.
Balerinų sijonėliai, kristalais papuoštos liemenės ar su šeimininko apdaru sutampantis derinys gal ir kelia šypseną, bet ne visada būna gyvūnui patogus.
Tiesa, gyvūnų puošmenos nėra XXI a. vartotojų visuomenės prasimanymas. Šunis puošė dar senovės egiptiečiai.
Nors jie garbino kates, šunis apdovanodavo ypatingais antkakliais – užsegdavo odinius, dekoruotus įvairiais simboliais, medžioklės scenų vaizdais, aukso detalėmis, spalvotais akmenėliais.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad daug vėlesniais laikais Liudviko XI rūmuose Prancūzijoje keturkojis greihaundas vardu Cher Ami (Brangus Draugas) buvo dabinamas dar įspūdingiau.
Ant kaklo turėjo iš aukso nukaltą antkaklį, nusagstytą rubinais.
XIX a. šunų rengimas populiarėjo dvaruose ir karalių rūmuose. 1833 m. princesė Viktorija savo laiške rašė, kad „papuošė savo meilutį spanielį Dashą ryškiai raudonu švarkeliu ir mėlynomis kelnytėmis“.
Karališkieji šunys keliavo su apsiaustais, karietose jų šeimininkai veždavosi savo bagažą su apdarais, skirtais priėmimams, laisvalaikiui, kelionėms ir net maudynėms.
Moderniais laikais, stiprėjant gyvūnų teisių organizacijoms ir ėmus labiau rūpintis gyvūnų gerove, buvo atsisakyta daugybės nereikalingų drabužių, kurie trukdė šunims bendrauti su kitais gentainiais.
Aukštoji augintinių mada
Tiesa, kai kurie drabužių šunims kūrėjai – atsakingi. Milane gyvenanti dizainerė Giovanna Temellini kuria vadinamosios sąmoningos mados produktus – iš ekologiškų, tvarių audinių siuva išskirtinius drabužius.
Jos nuomone, jei perkame kašmyro megztukus ir vilnonius paltus sau, neturėtume prasčiau rengti ir savo augintinių.
„Visi mano kūriniai atsiranda iš meilės, – pasakojo 57-erių dizainerė, kuri savo karjeroje yra dirbusi su tokiais mados namais kaip „Armani“ ir „Bottega Veneta“. Kūrėja taip pat remia įvairias gyvūnų teisių apsaugos grupes. – Esu labai atidi visoms šuns reikmėms.
Man svarbu, kad šuo galėtų bėgioti, voliotis purve, bendrauti su kitais gyvūnais.
Atsisakau kurti tai, kas varžytų gyvūną, paverstų jį pajuokos objektu. Juk pats šuo suvoktų, kad juo tapo.“
Tiesa, šios autorės kūriniai tikrai nepigūs. Mat ji siuva juos ne iš paprastų medžiagų, o pačių kokybiškiausių.
Kai kurių drabužėlių kainos siekia net kelis šimtus eurų: už kašmyro marškinėlius sumokėtumėte 142 eurus, merinosų vilnos susagstomą švarką – 212 eurų, o paltuką su mažomis kišenėlėmis – 252 eurus. Tačiau klientų pastaruoju metu tik daugėja.
Daug svarbiau – patogumas
Nedidelį šunį auginanti vilnietė Rūta mano, jog visų svarbiausia, kad augintinis jaustųsi patogiai, o ne būtų aprengtas brangiais drabužiais, atitinkančiais naujausią madą.
„Man tai atrodo beprasmiška – šuniukas tikrai labiau apsidžiaugtų nauju žaislu ar gavęs daugiau skanėstų. Bet, aišku, kiekvieno žmogaus reikalas, – „Lietuvos rytui“ sakė Rūta. – Mano šuo nelabai mėgsta, kai kas nors varžo jo judesius, todėl paltukus jam perku tik pačioms šalčiausioms žiemos dienoms.
Svarbiausia, kad rūbas būtų patogus šuniui – neveržtų, netrukdytų džiaugtis pasivaikščiojimais lauke. Gražus drabužėlis, aišku, miela, tačiau tai tikrai nėra prioritetas.“
Labradorą auginanti Indrė šiai nuomonei pritaria ir mano, kad pinigus verčiau reikėtų skirti labdarai.
„Tuštybės mugė. Manau, kad šuniui nelabai svarbu, kiek „Swarovski“ kristalų puošia jo drabužį. Manau, prasmingiau pinigus, kuriuos žmonės leidžia prabangiems augintinio drabužiams, paaukoti beglobių gyvūnų organizacijoms, – „Lietuvos rytui“ sakė Indrė. – Auginu labradorą, todėl įsivaizduoju, kad jam pasiūti dizainerio paltą turėtų kainuoti panašiai kiek man.
Ne kartą mačiau, kaip veterinarijos klinikoje senjorai krapšto paskutinius centus, kad galėtų pasirūpinti savo augintinio sveikata, – man būtų sunku su išpuoštu šunimi stebėti tokį vaizdą.“
Labradoro šeimininkės nuomone, paltukai ir švarkeliai būtini, jei šunelis iš tiesų šąla, bet ne tada, kai šeimininkai užsigeidžia jį priderinti prie savo garderobo.
„Jei šuniui tikrai šalta ir jis dėl savo veislės ypatumų nėra prisitaikęs prie mūsų klimato, suprantu, kad gyvūną reikia gelbėti. Tačiau bandyti versti augintinį sekti mada?
Nieko smagaus čia nematau. Joks drabužis gyvūnui nebus patogesnis už nuosavą sveiką ir žvilgantį kailį“, – įsitikinusi Indrė.
