Per varžybas, vykusias Vengrijos rytinio Debreceno miesto
viešosiose kapinėse, dalyviai buvo vertinami ne vien pagal duobės
kasimo greitį, bet ir gaudavo papildomų taškų už stilių –
pagal tai, kaip suformuodavo kapo kauburį.
63 metų duobkasys Janosas Jonasas,
darbavęsis kartu su sūnumi Csaba laiko šias varžybas,
organizuojamas Vengrijos kapinių prižiūrėtojų ir valdytojų
asociacijos, savo gulbės giesme, nes po kelių savaičių išeis į
pensiją.
„Mums nereikėjo kaip nors ypatingai ruoštis, nes darom tai
kiekvieną dieną“, – sakė J.Jonasas, gyvenantis netoliese
esančiame Hošsūpajo miestelyje.
„Čia gera žemė – gana minkšta ir drėgna, kaip tik tokiam
reginiui“, – pridūrė jis.
Organizatorė Iren Kari sakė, kad tokiomis varžybomis siekiama
padidinti pagarbą ir pripažinimą duobkasio profesijai bei
paskatinti daugiau žmonių imtis tokio darbo, kurio tradicijoms
gresia pavojus išnykti – pavyzdžiui, dėl populiarėjančio
kremavimo.
„Šitie žmonės mirtį mato kiekvieną dieną. Kai kada
žmonės iš jų šaiposi, kai jie dirba, bet duobkasiai irgi yra
žmonės“, – sakė I.Kari, raginanti suteikti duobkasiams
galimybę gauti psichologų pagalbą, kad jiems būtų lengviau
atlaikyti tokio darbo sukeliamą įtampą.
„Mums sunku rasti pamainą į pensiją išeinantiems
darbuotojams. Jauni žmonės mūsų dienomis nemėgsta kasti ir dirbti
fizinį darbą“, – pridūrė ji.
Visi varžybų dalyviai galėjo naudotis kastuvais, grėbliais,
kirviais ir kirtikliais, kad iškastų 0,8 m pločio, 2 m ilgio ir 1,6
m. gylio duobę.
Kiekviena komanda darbavosi savaip. Kai kurie kasdavo dviese, o
kitose komandose vienas iš narių kasdavo duobę, o kitas žerdavo
žemes į tvarkingas krūvas. Dėl saugumo priežasčių –
pavyzdžiui, jeigu nuslinktų kuri nors duobės siena – tik vienam
komandos nariui buvo leidžiama dirbti duobėje, kai jos gylis
pasiekdavo metrą.
Sparčiausiai darbavosi komanda, iškasusi duobę per kiek daugiau
negu 34 minutes.
Iškasus duobę rungtynių dalyviams būdavo leidžiama trumpai
pailsėti, o po to jie turėdavo suversti žemes atgal ir suformuoti
didelio karsto dydžio kapo kauburį.
„Ypatingai didžiuojamės kapo kauburiais, ant kurių
laidotuvių pabaigomis dedame gėles ir vainikus“, – sakė
J.Jonasas. Pasak jo, darbe vartoti alkoholį griežtai draudžiama,
bet velionio giminaičiai tradiciškai atsidėkoja duobkasiams,
įteikdami butelį palinkos – tradicinės vengriškos vaisių
degtinės.
Kai kurių komandų nariai vilkėjo baltus marškinius,
kaklaraiščius ir elegantiškas liemenes, o kiti – paprastus
marškinėlius arba kombinezonus, bet visi varžybų pabaigoje gausiai
prakaitavo, nes renginys vyko šiltą vasaros pradžios dieną.
„Sunkiausias darbas – bendrauti su gedinčiais žmonėmis, –
sakė Debrecene dirbantis duobkasys Laszlo Tothas. –
Tačiau šis darbas geras – geri bendradarbiai, gera aplinka.“
L.Tothas, kuris laimėjo šių metų rungtynes kartu su komandos
draugu Janosu Raczu, varžysis regioniniame
čempionate, kuris vyks lapkritį Trenčyno mieste Slovakijoje.
