Šiitų ir sunitų – 1400 metų islamą skirtingai interpretuojančių religinių grupių – priešprieša vėl kurstoma Irake, rašo „Lietuvos rytas", remdamasis BBC, AFP, AP.
Naftos turtingai valstybei, kurią iki 2003 m. JAV invazijos geležiniu kumščiu valdė Saddamas Husseinas, jau nesyk prognozuotas pilietinis karas, skilimas ir subyrėjimas.
Bet didžiausios baimės, regis, pasitvirtina dabar – sunitų sukilėliai užima vieną miestą po kito, žudo šiitus ir artėja prie sostinės Bagdado. Ar Irakui dar gali kas nors padėti?
Prarado dešimtadalį šalies
2006-aisiais įsiplieskusios sunitų ir šiitų tarpusavio kovos buvo įtraukusios ir JAV pajėgas.
Joms iš dalies pavyko numalšinti smurtą, bet dabar, amerikiečiams palikus Iraką, šalis atsidūrė ant prarajos ribos.
Su teroristų tinklu „Al Qaeda“ siejamo sunitų judėjimo kovotojai, šią savaitę užėmę dideles teritorijas Irako šiaurėje, pradėjo puolimą etniškai mišrioje provincijoje į šiaurės rytus nuo Bagdado ir užėmė dar du miestus – Džalulą ir Sadiją. Prieš tai kovotojai buvo užėmę Mosulą, puolė Bakubą ir artėjo prie šiitams švento Kerbelos miesto.
Vaizdas kiekviename mieste kartojasi: Irako kariai palieka savo postus, meta ginklus ir sprunka. Kai kurie sučiumpami, sušaudomi, o dar kiti prisideda prie sukilėlių. Kaunasi tik JAV apmokyti daliniai, bet jų neužtenka.
Rezultatas liūdnas: sukilėliai dabar kontroliuoja nuo 10 iki 15 proc. šalies teritorijos, neskaičiuojant plačią autonomiją turinčio ir į karą kištis visai nenorinčio Kurdistano.
Būtent todėl į Irako šiitus kreipėsi ginklu nekovoti anksčiau pasižadėjęs jų dvasinis lyderis ajatola Ali al-Sistani. Bet tokie raginimai itin pavojingi, mat religinis karas gali faktiškai palaidoti taikos viltis, sukelti genocido grėsmę byrančiame Irake.
Paramos dar neužtenka
Tad Irakas vis garsiau šaukiasi pagalbos iš užsienio. Įdomu tai, kad atsiliepė viena kitai priešiškos šalys – Iranas ir JAV.
Teheranas pažadėjo neleisti sunitams užgrobti Bagdado.
Neoficialiai kalbama, kad su Iraku 1980–1989 m. kariavę iraniečiai jau kaunasi petys į petį su Irako kariais prieš islamistus.
O Iraką palikę amerikiečiai šiai šaliai skyrė karinę pagalbą.
Bet to neužtenka, Irakas nori daugiau. Ypač galingiausio Amerikos ginklo – žvalgybinės ir kovinės aviacijos paramos.
Iš JAV, Rusijos ir kitų šalių skubiai sraigtasparnių ir naikintuvų įsigijusios Irako oro pajėgos dar nėra tinkamai išmokytos, kaip naudotis nauja technika, – parengti pilotus užtrunka metus.
JAV prezidentas Barackas Obama atsargiai Irakui pažadėjo „visko, ko tik reikės“, tačiau juntamas amerikiečių delsimas. Ir tai suprantama, mat amerikiečius iš Irako kuo greičiau norėjo išvyti premjero Nouri al-Maliki vyriausybė.
To paties šiito N.al-Maliki, kuris dabar kaltinamas dėl visos sumaišties Irake. Korumpuotu, autoritariniais metodais pasižyminčiu ir arogantišku nevykėliu vadinamas oficialus Irako lyderis nėra mėgstamas Vašingtone.
Į sunitus spjovęs irakietis ir jo aplinka vadinami nepatikimais. Jiems nenorima patikėti informacijos ar modernių ginklų – per daug šių priemonių atsidūrė sunitų sukilėlių rankose. Tad kol kas tiek bepiločių orlaivių žvalgybos misijos, tiek regione JAV sutelktos kovinės aviacijos antskrydžiai – šakėmis ant vandens rašyti JAV pažadai Irakui.
Rusijos „ar mes nesakėme“
Vis dėlto Vašingtonas pakliuvo į keblią padėtį.
Pažadą išvesti JAV karius iš Irako ištesėjęs B.Obama visiškai nesuinteresuotas jų grąžinti į šalį, kur galvas paguldė apie 4,5 tūkst. amerikiečių.
Taip pat nedegama noru rizikuoti dėl korumpuoto ir irakiečių akyse pasitikėjimą praradusio N.al-Maliki.
Bet kad ir kiek pastarasis būtų atsakingas dėl sumaišties Irake, JAV supranta, jog nieko nedaryti taip pat nėra išeitis, – radikalių musulmonų, panašių į talibus Afganistane, įsigalėjimas Irake būtų vertinamas kaip Vašingtono pralaimėjimas.
Ne veltui apie JAV politikos žlugimą Irake jau ėmė trimituoti Rusija. Atviros priešpriešos Amerikai pastaruoju metu neslepiančios Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas pareiškė, kad dėl visko kalta amerikiečių ir britų avantiūra Irake 2003 m. Rusija perspėjo, kad tai geruoju nesibaigs, bet rusų niekas neklausė. „Štai ir gavote“, – lakoniškai šyptelėjo S.Lavrovas.
