Ukrainoje gyvenanti 69 metų močiutė, dabar geriau žinoma kaip "Babuška Z", dėl savo veiksmų pavirto tikru Rusijos propagandos mašinos varikliu. Apie ją yra kuriamos iliustracijos, dainos bei atvirukai. Pati moteris nesuvokia, atrodo lyg iš niekur, atsiradusio populiarumo.
„Nemanau, kad jie turėtų mane šlovinti. Aš esu tik paprasta moteriškė. Nesuprantu, kodėl tapau įžymybe.“ – pasakoja ji.
Moteris, kuri tapo žinoma kaip „Babuška Z“ – iš rusų kalbos išvertus tai reikštų „močiutė Z“, o „Z“ tai simbolis, kuriuo okupantai dažnai žymi savo karinę techniką ir ne tik, – apstulbo, kai BBC parodė jos naujai įgytos šlovės nuotraukas.
„Niekada nebuvau to mačiusi“, – teigė ji.
Vaizdo įraše matyti, kaip laikydama raudoną sovietinę vėliavą ji eina link dviejų ukrainiečių kareivių.
Kareiviai tikina, kad atvyko padėti, ir pasiūlo jai maišelį su maistu. Tada jie paima iš jos vėliavą, numeta ją ant žemės ir sutrypia ją. Moteris, pasijutusi įžeista, atiduoda jiems maistą.
„Antrojo pasaulinio karo metu už šią vėliavą žuvo mano tėvai“, – piktinasi ji.
Kremliui šis įvykis buvo tarsi atrastas auksas. Rusijos propagandai retai pavyksta sutelkti dėmesį į atskirus asmenis, o šią moterį jie laikė retu pavyzdžiu ukrainiečio, kuris apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir rusus laiko išvaduotojais.
Didžioji dauguma ukrainiečių, net ir rusakalbiuose regionuose, nepritarė invazijai, todėl jos iškelta sovietine vėliava buvo panaudota kaip įrodymas, kad Rusijos vykdomus veiksmus palaiko vietos gyventojai.
Ir visai nepakenkė tai, kad tos vėliavos ir Babuškos ikonografija rezonuoja kiekvienam rusui, kuris yra susipažinęs su Antrojo pasaulinio karo atviruku, vaizduojančiu „Motiną Rusiją“.
Kremliaus propagandos mašina ėmėsi darbo. Per kelias dienas jos atvaizdas – stereotipinės sovietmečio valstietės su ortodoksiška skarele, veltiniais batais ir storu sijonu – ėmė rodytis visur, nuo Maskvos ir Sibiro iki Sachalino salos Tolimuosiuose Rytuose.
Dabar ji įamžinta freskose, plakatuose, atvirukuose, skulptūrose ir lipdukuose. Jai dedikuotos dainos ir eilėraščiai. Rusijos pareigūnai net atidengė jos statulą Mariupolyje, Ukrainos mieste, kuris buvo subombarduotas iki pamatų.
Didžioji dauguma ukrainiečių, net ir rusakalbiuose regionuose, nepritarė invazijai, todėl jos iškelta sovietine vėliava buvo panaudota kaip įrodymas, kad Rusijos vykdomus veiksmus palaiko vietos gyventojai.
Dar visai neseniai niekas nežinojo tikrosios „Babuškos Z“ tapatybės. Tiesą sakant, niekas nebuvo tikras, ar ji apskritai yra gyva.
Tačiau buvo išsiaiškinta, jog „Babuška Z“ nėra mitas ir iš tikrųjų yra tikras žmogus. Jos vardas Anna Ivanovna, ir mes ją suradome Velyka Danylivkoje, kaime netoli Charkovo šiaurės rytų Ukrainoje, kur ji gyvena su savo vyru, šunimis, katėmis ir triušiais.
Gyvybinga 69-erių metų moteris atrodo nustebusi, kai parodome jai pagal jos atvaizdą sukurtos statulos nuotraukas.
„Ar tikrai atrodau tokia sena? – klausia ji. – Atrodo, lyg į mane žiūrėtų svetimas žmogus!“
Tačiau jos istorija labai skiriasi nuo to, kokį vaizdą piešia Rusijos žiniasklaida. Ji karo nepalaiko.
„Kaip galiu palaikyti savo žmonių žūtį? Mano anūkai ir proanūkiai buvo priversti vykti į Lenkiją. Mes gyvename baimėje ir siaube“. – pridūrė ji.
Tad kodėl Anna pasitiko karius su sovietine vėliava? Ji sako, kad buvo neteisingai suprasta. Ji tvirtina, jog supainiojo du ukrainiečių kareivius, siūlančius jai maisto, su rusų kariais.
„Aš tiesiog džiaugiausi, kad rusai ateina ir nekariauja su mumis. Džiaugiausi, kad mes vėl susivienysime“. – aiškino ji.
Anna į savo veiksmą neįtraukė jokios politinės potekstės. Raudona vėliava, pasak jos, yra ne Sovietų Sąjungos, ne Rusijos vėliava, o „meilės ir laimės vėliava kiekvienoje šeimoje, kiekviename mieste, kiekvienoje respublikoje. Ne kraujo praliejimo. Ir kas sako kitaip, tas klysta“.
Kol Anna kalbėjo, netoliese girdėjosi nuolatinis artilerijos ir mūšių gausmas. Moteris nė karto nesudrebėjo – ji jau buvo prie to pripratusi.
„Jei galėčiau pasikalbėti su Vladimiru Putinu, pasakyčiau jam, kad jis suklydo. Mes, ukrainiečių darbininkai, ką mes padarėme, kad to nusipelnėme? Mes esame tie, kurie kenčia labiausiai“. – kalbėjo močiutė.
Tačiau Anna gyveno giliame sovietmetyje ir atvirai kritikuoti Rusijos lyderio nėra linkusi.
„Putinas yra prezidentas. Caras, karalius, imperatorius.“ – sakė ji.
Nors ji tapo Maskvos žvaigžde, Annos kaimo V.Putino pajėgos nepasigailėjo – jis buvo kelis kartus bombarduotas.
Kai važiuojame pro šalį, kai kurie namai dega. Kiti virto pelenais. Jos pačios namai nukentėjo nuo apšaudymo – langai išdaužyti, stogas apgadintas, o ant vejos guli skeveldros.
„Dabar aš matau, – sakė Anna. – Jiems nerūpi žmonės čia, Ukrainoje, jiems rūpi tik užkariauti mūsų žemes.“
Su tuo sutinka ir Dmytro Galko iš Ukrainos kultūros ministerijos. Jis sako, kad rusų propaganda į viską žiūri vienareikšmiškai.
„Jiems tiesiog nerūpi tiesa, jiems nerūpi tikri žmonės. Jiems neįdomu, kas yra Anna ir koks jos likimas. Jei galėtų, jie ją pagrobtų, mumifikuotų ir patalpintų į mauzoliejų“, – sako jis.
Anna baiminasi dėl savo saugumo. Ukrainoje ją puola internete, nes ji laikoma prorusiška.
Visi kaimynai jos vengia. Tai mažas kaimas ir visi vieni kitus pažįsta.
„Nesidžiaugiu, kad jie mane išgarsino. Nes Ukrainoje dabar mane laiko išdavike“. – skundėsi ji.
Tačiau akivaizdu, kad tikrąjį savo šlovės mastą Anna iš tiesų suvokia tik mūsų pokalbio pabaigoje. Kai su ja atsisveikiname, ji bando mums padovanoti savo mylimą raudonąją vėliavą su pjautuvu ir kūju.
„Nenoriu jokių problemų. Nenoriu, kad žmonės kada nors tai panaudotų prieš mane“. – sakė Anna.
Parengta pagal BBC inf.
