S.Cichanouskaja pareiškė, kad katorginė bausmė jos vyrui yra asmeninis A.Lukašenkos, iš tinklaraštininko gavusio Tarakono pravardę, kerštas. Šimtaprocentė tiesa. Be S.Cichanouskio nebūtų buvę šimtatūkstantinių eitynių Baltarusijos sostinės ir kitų miestų gatvėse po suklastotų prezidento rinkimų.
Dar prieš „rinkimus“ metus internete stebėjau S.Cichanouskio keliones su mikrofonu rengiant aštrius pokalbius su nebijančiais kalbėti visuomenės veikėjais apie paskutinę diktatorystę vidury Europos ne tik po didžiuosius miestus, bet ir po užkampius – apie kolchozinę santvarką, purvą ir skurdą. Vis labiau brendo nuojauta – dabar kažkas bus. Auganti nauja karta pradeda nervintis.
Režimas sukluso. Iš pradžių bandė nepastebėti, vėliau menkinti.
Atsimenu A.Lukašenkos komentarą apie jaunimo ir jiems prijaučiančių vyresnių susibūrimus prieš pat „rinkimus“ Minsko gatvėse. Esą vaikštinėja viena Vakarų finansuojama grupė ratais, bet filmuojama taip, kad nebūtų matyti veidų, ir vaizduoja minią.
Bet KGB turėjo tikslią ir nieko gero režimui nežadančią informaciją – planuojami sukilimo komitetai visoje teritorijoje. Nieko nelaukiant pavojingiausi buvo suimti.
Po kitokių rinkimų (nenoriu vartoti žodžio „normalių“, nes nežinau, ką šiais technologinių manipuliacijų laikais tai reiškia) pirmojo turo būtų likę S.Cichanouskis ir V.Babaryka, o A.Lukašenka – trečias, nes, objektyviai žiūrint, jis tebeturi nemažai šalininkų.
Save pervertinęs diktatorius nepasinaudojo protingu Baltarusijos verslininkų asociacijos patarimu – pasitrauk ramiai, pripažink pralaimėjęs, ir mes tau nepriminsime praeities.
Priešingu atveju bus blogiau nei V.Janukovyčiui. Tautos tėvui ir geradariui, kaip Batka pats save įsivaizduoja, sukilo spaudimas, jis įlindo į „specnazo“ drabužius ir griebėsi automato. Visi tai matėme. Daug kam vaizdelis atrodė tragikomiškai, tačiau manau, kad tuo metu iš tikrųjų A.Lukašenkos laukė V.Janukovyčiaus variantas.
Deja, sukilėliai dėl viešai dar nežinomų priežasčių, anot klasikų, „revoliucine situacija“ nepasinaudojo.
Beje, kiek pavyko suvokti analizuojant viešą informaciją, Kremlius tuo atveju turėjo net kelis scenarijus, tarp jų – ir tarimasis su nauja laikinąja valdžia, jei jos vadovai nebūtų kieto antirusiško nusistatymo.
Šiek tiek atslūgus įtampai žvalgybinės konsultacinės Rusijos ekspedicijos užgulė A.Lukašenkos kabinetą.
Pradėtas rengti Baltarusijos „demokratizacijos“ planas. Nauja konstitucija, referendumas, pažadėti išankstiniai rinkimai. A.Lukašenka gerai žino nuomonę apie save net svarbiausiuose Maskvos kabinetuose. Ir kad jis reikalingas tiek, kiek Baltarusijos parduoda Rusijai. Laikydamasis kėdės tai ir daro.
Kita vertus, Rusijai nereikalinga Baltarusija kaip įforminta sudedamoji valstybės dalis. Baltarusija kaip JT narė kur kas naudingesnė.
Neteko matyti, kad kas nors Lietuvoje analizuotų Baltarusijos su Rusija pasirašytas 28 integracijos programas, tarp jų ir atnaujintą karinį bendradarbiavimą. Tai daro lenkų politologai.
Išvada paprasta: Baltarusija formaliai netampa Rusijos gubernija, bet priklausomybė beveik visose gyvenimo srityse – milžiniška. Jei nauja Baltarusijos valdžia, kuri vis tiek anksčiau ar vėliau bus, nutartų eiti priešinga kryptimi, tai būtų ilgas ir sunkus „kelias per kopas“.
Užtat diktatoriaus problema ne tokia jau didelė, kaip kartais atrodo. Vieną dieną jis taps visiems, išskyrus tarptautinius teismus, nereikalingas. Apie tai kalbama jau seniai, bet kas jį pakeis, visiškai ne antraeilis klausimas. Todėl ir lemtingoji diena kalendoriuje šokinėja. Iki šiol politinių permainų pradžia Baltarusijoje buvo siejama su kitų metų pavasariu ir rudeniu. Spėju, jog ši versija turėjo įtakos ir dabar Lietuvoje urmu aptariamiems sprendimams dėl JAV sankcijų Baltarusijai.
Jeigu jau pavasarį galima sulaukti režimo sprendimo dėl išankstinių rinkimų, gal ir sankcijų vykdymą įmanoma išvinguriuoti iki tos dienos, kai bausmė A.Lukašenkai paskelbus naujų rinkimų datą taps beprasmė, juolab kad kitu lazdos galu ji daužo ir per savas įmones. Sankcijos nėra vėzdas, kuriuo tuoj pat reikia iš visų jėgų lupti priešininką.
Sankcijos yra politinis sprendimas, o jų vykdymas priklauso nuo kintančių aplinkybių. Abiejų pusių sankcionuoti JAV ir Rusijos aukšto rango pareigūnai reikalui esant be problemų lankosi vieni pas kitus. O kaip dėl sankcijų aukštųjų technologijų srityje? Jau nekalbu apie sankcijas ir jų apėjimą žemesnėse su žmonių pragyvenimu ar net prasimaitinimu susijusiose srityse.
Ekonominiais ryšiais susijusiame pasaulyje sankcijų vykdymo istorija neatsiejama nuo jų apėjimo istorijos. Vykdymo kontrolė atliekama ne su Baudžiamuoju kodeksu rankoje. Žinoma, stebint, ką daro A.Lukašenka su savo kritikais, reikėtų sankcijų vėzdu trenkti taip, kad iš režimo tik šlapia vieta liktų. Tačiau reikia tiksliai pataikyti. Mat nepataikius galima sulaužyti kojas sau.
Lietuvos verslininkai netiki skelbiamų bet kokių sankcijų A.Lukašenkai ir jo režimui efektyvumu. Kita vertus, diktatorius neišbus visos „kadencijos“.
Neatmestina, kad pavasarį Baltarusijoje gali būti paskelbti ir išankstiniai prezidento rinkimai.
