Maudėsi čia ir Napoleonas I, o jo sūnėnas Napoleonas III apskritai iš ten neišlįsdavo. Didžiosios Britanijos karaliui Eduardui VII taip ten patiko, kad sykį sukėlė kone konstitucinį skandalą pasiūlęs kandidatui į premjerus Asquithui atvažiuoti į Bjaricą karališkojo palaiminimo, užuot šiuo reikalu pats važiavęs į Londoną.
Per visą kurorto gyvenimą tai buvo kone rimčiausias politinis sukrėtimas, nes žmonės ten važiuodavo maudytis, ilsėtis, prasilošti kortomis, paliežuvauti. Blogiausiu atveju – suskelti trumpalaikio kurortinio romano pusiaukelėje tarp vandenyno ir kazino, kuriame, sako, visuomet grieždavo geriausi Europos muzikantai.
Vakarykštis G7 susitikimas grėsė tapti nemalonia išimtimi idiliškoje kurorto istorijoje.
Visų pirma krūva svečių čia suvažiavo nelabai ir turėdami ką ten veikti. Vokietijos kanclerė A.Merkel stengiasi kuo mažiau lįsti į pirmąjį planą, nes netrukus vis tiek turės trauktis iš avanscenos, taigi mano, kad jau būtų neetiška lyderiauti.
Italijos ministras pirmininkas G.Conti atstovavo vien sau, tačiau vargiai pačiai Italijai, nes oficialiai jis jau kaip ir atsistatydinęs ir savo kėdėje yra tol, kol nelaimingosioms partijoms pavyks ar nepavyks susitarti dėl šalies ateities.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas po mėnesio perleidžia savo postą dabartiniam Belgijos premjerui Ch.Micheliui.
Kanados vadovas J.Trudeau netrukus pats eis į rinkimus ir šiuo metu tikrai negali pasidžiaugti reitingais.
B.Johnsonas į bet kokį įvykį ar dalyką, nesvarbu, ar tai būtų orų prognozė, ar kriketo mačo rezultatas, ar viršūnių susitikimas, priverstas žiūrėti vien per „Brexit“ prizmę.
Žodžiu, iš visų dalyvių tik trys atvažiavo daugiau ar mažiau žinodami, ko nori, – pats renginio šeimininkas E.Macronas, bandantis dominuoti bet kokioje tarptautinėje temoje, Japonijos premjeras Sh.Abe ir, aišku, D.Trumpas.
Nors ir pastarasis, kiek tenka skaityti, keliavo ten be ypatingo džiaugsmo, o ir pastaruoju metu vis daugiau laiko turės skirti Amerikos ekonomikos sveikatai nei pasaulio reikalams. Kad ir kiek jie būtų susiję.
Gal todėl ir buvo iš anksto atsisakyta bendro komunikato – suprask, kam eikvoti laiką derantis dėl kiekvieno kablelio, jeigu jau iš anksto žinai, kad nebus susitarta dėl kiekvieno sakinio?
Laiko, tiesa, šalys taip tikrai sutaupė, bet kai nėra bendro dokumento, išėjo, kad kiekviena šalis pateikė savąją pasiektų susitarimų versiją.
Todėl nenuostabu, kad iš karto po tokio drungno rezultato pasipylė nuomonės, kad G7 formatas paseno. Vieni rodo į tai, kad nors jis turėtų sodinti prie bendro stalo didžiausias pasaulio ekonomikas, pavyzdžiui, Kinijos ten nėra. Nors jos ekonomika didesnė nei kartu paimto G7 penketuko, atmetus JAV ir Japoniją.
Dar kiti antrina, kad jeigu jau pridedame Kiniją, reikia pridėti ir Indiją. O gal ir dar kai ką. Ir nepastebi, kad jeigu jau yra G20 formatas, kur šios šalys ir taip posėdžiauja, tai kokio velnio kurti jo kloną?
Treti įsibėgėja ir mikliai užlipa ant grėblio ragindami nepamiršti Rusijos, užmiršdami, kad jeigu jau Kinija su savo ekonomika nebeįsipaišo prie bendro stalo, tai pakvietus Rusiją reikėtų taip pat kviesti Nyderlandus.
Ekonomikos tai juk to paties dydžio.
Ir visi dažniausiai užmiršta, kad paprastai ne formatas kaltas, o skirtingos situacijos, kuriose šiandien save atranda šalys dalyvės ir šiuo metu laikinai išsiskyrę jų interesai.
Įsivaizduokime, pavyzdžiui, styginių kvartetą, kuris niekaip nepagriežia šedevro.
Bet jis jo nepagrieš ir jį pervadinus vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, o į sudėtį įtraukus erhu, sitarą ir balalaiką. Tik dar daugiau disharmonijos atsiras.
Verčiau palaukti, kol dabartiniai muzikantai, kurie bent jau užaugo ant tų pačių partitūrų, atgaus muzikinę formą.
