Viskas keičiasi, tik labai palengva, nes vienas iš trukdančių progresui yra konkurencija, noras konkuruoti tarp mokytojų, kuriuos turi vienyti noras augti drauge, padėti vieni kitiems tapti geresniais savo srities profesionalais.
Apie tai, kas vyksta mokytojų bendruomenėse ir ugdymo įstaigose, pasakoja edukologė, „Family Lab Academy“ įkūrėja Jovita Starkutė, ir ikimokyklinio ugdymo mokytoja Lina Dumbliauskienė.
Vis dar patys norime konkurencijos tarpusavyje
„Konkurencija egzistuoja, nes mes patys jai leidžiame egzistuoti. Ji pati savaime nėra blogas dalykas, greičiau atvirkščiai. Sveikomis sąlygomis tai gali būti puikus būdas atrasti, kurti ir judėti sparčiai bei efektyviai pirmyn. Taip yra versle. Tikriausiai esmė yra tai, kaip ji pasireiškia švietimo kontekste, kokiomis formomis ir ką ji atneša bendruomenėms. Konkurencija tarp mokytojų atneša stagnaciją asmeniniame ir kolektyviniame augime, tobulėjime, kuri pasireiškia informacijos, žinių, patirčių, praktikų, ugdymo priemonių nesidalinimu, kai nesistengiama padėti atėjusiam į komandą naujam/jaunam kolegai, kai specialiai atsiribojama nuo bet kokių pasidalinimų tuo, kas per metų metus pasiteisino labiausiai.
Pasidalinus savo žinojimu ir patirtimi, galime padėti kolegoms išvengti tam tikrų moralinių nuosmukių, kai kas nors nesigauna arba į sėkmingai suplanuotą veiklą tenka keliauti labai duobėtu keliu, o dažnai nutinka ir taip, kad bendradarbiai po tokios kelionės dar pasisako, jog žinojo, kad taip nutinka, ir tebūnie tai bus pamoka“, – mintimis dalijasi edukologė J.Starkutė.
Pasak J.Starkutės ir L.Dumbliauskienės, konkurencija egzistuoja dėl to, kad per mažai galvojame ir reflektuojame apie savo dieną, savo patirtis, kuriamus santykius su kitais žmonėmis. Anot moterų, svarbu suvokti, ką kitiems davėme, ką sukūrėme drauge ir kaip prisidėjome prie kitokio, naujo švietimo, apie kurį visi kalbame ir kurio norime.
„Jei dažniau reflektuotume ir kiekvieną dieną galvotume, ką sukūrėme savo aplinkoje, kaip žmonės jautėsi su mumis ir aplink mus, kuo padėjome kitiems, ką davėme ir ką gavome, – mintys ir požiūriai keistųsi. Atrodo, labai save apkrautume tokiomis mintimis, juk dažnas pedagogas paantrina, kad po darbo norisi tik ištiesti kojas ir pamiršti, kas tą dieną įvyko, tačiau pamirštame, kad dienos refleksija yra duoklė pačiam sau, kai galime ne tik daryti, bet ir pažvelgti į patį save.
Dažnai sakoma, kad rūpinimasis savimi prasideda nuo pačio pirmojo žvilgsnio į savo vidų, tad tai nebesiskaito kaip darbas, ir galvodami apie dienos iššūkius ir reakcijas investuojame į save“, – sako ikimokyklinio ugdymo mokytoja L.Dumbliauskienė.
Kiekvieną dieną mes renkamės kuo galime konkurenciją pakeisti
Pasak J.Starkutės ir L.Dumbliauskienės, konkurenciją įstaigose tarp mokytojų ir kitų darbuotojų galima paversti tobulėjimo varomąja jėga, pavyzdžiu vienas kitam ir augimo galimybėmis. Tam, kad tai įvyktų, esą reikia pradėti nuo požiūrio pakeitimo.
„Kai nuolat galvojame, jog visi daro geriau, įdomiau nei mes, ir jaučiamės dėl to prastai viduje pykdami, jausdami pavydą turime keisti į galimybę suvokti, kaip jam pavyksta, kaip kyla idėjų ir kaip galėtume išmokti, kaip galėtume prisidėti prie bendrų idėjų kūrimo. Kai mokysimės nuoširdžiai džiaugtis už kolegą, kuris rado noro, jėgų ir būdų kitaip, kūrybiškai, ugdyti vaikus – konkurenciją versime bendradarbiavimu, savo potencialo paieškomis ir noro dirbti kitaip. Galime savęs paklausti – norime bumbėti, pavydėti ir savo kūrybinę energiją atiduoti negatyvui? Ar norime savo energiją atiduoti kūrybai, pozityvių santykių tarpusavyje su tėvais ir kolegomis, kurti?
Kol rinksimės negatyviąją pusę, tol mūsų gyvenimuose iš esmės niekas nesikeis, taip pat nesikeis iš švietimo sistema, kurią kuriame patys kiekvieną dieną. Turime daugiau reflektuoti savo jausmus, patirtis, kurias patiriame būdami tarp kitų ir prisiimant atsakomybę pasirinkti, kaip norime jaustis kiekvieną dieną. Kiekvienas esame atsakingi už save ir savo jausmus, tad jei jaučiame, kad aplink mus daug pykčio, nepasitenkinimo, tikėtina, būtent dėl mūsų pačių reakcijos į aplinką, kurioje esame“, – teigia specialistės.
Straipsnio autorės dalijasi TOP 5 mitais, kurie vis dar egzistuoja mokytojų galvose.
„Šiuos mitus atrinkome pagal tai, ką nuolat girdime iš mokytojų įvairių mokymų metu, kokias nuostatas ir įsitikinimus mokytojai turi. Žinome, kad sudėtinga dirbti su nuostatomis ir jų pakeisti negalime. Tačiau mes naiviai tikime, kad tik tai ir gali viską pakeisti, jei nuolat kalbėsime su mokytojais apie tai, kas yra giliai, atėję iš vaikystės ar dirbant ilgą laiką susiformavę dėl įvairių priežasčių“, – teigia J.Starkutė.
1 mitas. „Jei padėsiu, atskleisiu savo darbo paslaptis“. Kiekvienas mūsų branginame tai, ką pasiekėme, sukūrėme sunkiu savo darbu, šeimos ir asmenine sąskaita, todėl mums tai tarsi „paslaptys“, kurių ir nenorime atskleisti kitiems. Tačiau slėpdami savo „darbo paslaptis“ mes atimame iš savęs galimybę dalintis ir tuo pačiu augti.
Kaip tai pakeisti? Siekti suprasti, kad bendradarbiavimo pagrindas – gebėjimas dalintis ir suvokimas, jog dalinantis viskas dvigubėja. Kas tai suvokia, atranda naujus darbo būdus ir sutaupo laiko, kurį gali skirti asmeniniam laikui.
2 mitas. „Kitas negali būti geresnis už mane, nes aš turiu daugiausiai patirties“. Patirtis yra įrodymas, kad jos sukaupta labai daug, ji vertinga ir naudinga, ir ji niekur nedings, ji yra pasiekta darbu, praktika ir žiniomis. Tačiau, jei tiek daug patirties, kodėl ją taip sunku pasidalinti? Mokyti jaunesnius ir ją perduoti jiems?
Kaip tai keisti? Siekti suprasti, jog noras būti geriausiu yra sveikintinas ir labai naudingas, tačiau patirtis parodoma dalinantis ja su kitais. Suvokti, jog patirtis dalinantis niekur nedingsta, atvirkščiai – ji didėja ir tampa dar didesne. Dalinantis savo patirtimi – tampate autoritetu tam, su kuo šiomis žiniomis pasidalinote.
3 mitas. „Jeigu kolega sugalvos ir padarys kažką geriau, reikės ir man tai daryti“. Šis mitas išgirstamas atėjus naujam komandos nariui. Gal ne visada žodžiu, bet mokytojų mintyse – tikrai. Naujai prisijungę mokytojai nori parodyti, ką geba, įrodyti, jog yra verti būti šioje bendruomenėje, nori būti priimti, todėl siekia demonstruoti žinojimą, savo praktikas ir siekia palaikymo, kurio ne visada gauna iš aplinkinių. Kodėl? Nes ilgesnį laiką dirbančių, jau sėsliau gyvenančių mokytojų įsitikinimu, jei kažkam pasiseks, ar parodys daugiau/ geriau negu jie, jiems irgi reikės daryti.
Kaip tai pakeisti? Būtina pasitikėti savo jėgomis, savo kompetencijomis ir suprasti, kad niekas nesiekia suvienodinti mokytojų. Individualumas ir išskirtinumas – yra komandų stiprybė. Juokaujant galime pasakyti, kad kaip kiekvienuose namuose yra skirtingi dekoro elementai, taip ir kiekvienoje grupėje yra skirtingi ugdymo akcentai, tačiau pamačius naują vazą, nepulsime iškart pirkti tokios pačios. Taip ir su pamatytomis idėjomis – išsigryniname tas, kurios artimiausios mūsų širdžiai ir jas vykdome.
4 mitas. „Geriau patylėsiu, nes tapsiu išsišokėliu“. Įvairių mokymų, susirinkimų metu, kai vadovai siekia įnešti į bendruomenę pokyčius, naujas idėjas, mokytojai dažnai pasirenka tylėti, neįsitraukti ir neprisiimti atsakomybės už pokyčius, nes juos reikės vykdyti. Taip prarandama daug nuostabių idėjų, kurios laukia mokytojų galvose, vien dėl to, kad netaptų labiau pastebėtais – „išsišokėliais“, kurie nori sudrumsti nusistovėjusį vandenį. Nors tiesa yra kitokia, mokytojas geba ir gali įtraukti naujoves, tik vidinė baimė tam trukdo.
Kaip keisti? Nebijoti prisiimti atsakomybės, nebijoti suklysti ir leisti sau mokytis, prašyti pagalbos ir atnešamus pokyčius vykdyti drauge. Juk naujovės nėra papildomas darbas, tai to pačio darbo įgyvendinimas kitokiu, įdomesniu būdu.
5 mitas. „Jei nepritarsiu vadovui ir turėsiu kitokią nuomonę, jis ant manęs „užsisės“. Tai labai gajus mitas bendruomenėse, bijant išsakyti savo nuomonę, poziciją. Nes paprieštaravus reikia apginti savo nuomonę ir leistis į diskusiją su vadovu, žmogumi, kuris yra mūsų autoritetas. Dažnai galvojame, kad vadovo nuomonė yra vienintelė neginčijama, tačiau ar tai visada tiesa? Vadovai irgi negali žinoti visko, jiems reikalinga mokytojų pozicija, pozityvi diskusija, kad būtų priimami geriausi sprendimai bendruomenei.
Kaip tai keisti? Tikint savo praktika, patirtimis, skatinant pabandyti, ieškoti geriausių sprendimų ir variantų, nes tik per ieškojimus ir bandymus sukuriami nauji dalykai. Ir nebijoti vadovo, juk tai žmogus, kuris nori su jumis diskutuoti, juk jūsų visų bendras tikslas – kuo įdomiau ir kokybiškiau kurti ugdymą!
„Tylus susiskaldymas dėl konkurencijos apsunkina mokytojų darbinę buitį ir gerąsias patirtis. Juk kiekvienas norėtume sulaukti pagalbos, gero žodžio ir palaikymo tada, kai sunku. Būtent mokytojas geriausiai gali suprasti kitą mokytoją, juk dažnas mina tas pačias iššūkių pėdas ir keliauja tais pačiais etapais, tad ką galima padaryti – palaikyti vienas kitą, dalintis žiniomis ir sunkumais, kai šie užklumpa“, teigia bei L.Dumbliauskienė.
„Verta prisiminti, kad kiekvienas pagalbos žodis, duotas patarimas, pasidžiaugimas kito idėjomis, kuria stiprų mokytojų bendruomenės ryšį, kuris yra neįkainojamas. Būtent mokytojai yra tie žmonės, kurie susijungę į bendruomenę gali pozityviai pakeisti švietimo sistemą ir patobulinti ją taip, kad galėtume ja didžiuotis“, – įsitikinusi J.Starkutė.
