Kovo 8-ąją Vilniuje, prie Neries vingio Valakampių rajone, pražydo gėlės ir sužibo žvakių liepsnelės.
Tą dieną V.Rimkus būtų šventęs 44-ąjį gimtadienį, bet jo nesulaukė. Likus kiek daugiau kaip savaitei iki gimtadienio jis paniro po ledu.
V.Rimkaus dukterys Ugnė ir Saulė paminėti tėvo gimtadienio atėjo ten, kur jis paskutinį kartą vaikščiojo.
Paauglės dar neturėjo progos deramai atsisveikinti su tėvu, nes V.Rimkaus kūnas kol kas nerastas. Iš Neries neiškilo ir šuo Perkūnas.
„Laidoti tėčio daiktų nesinori, geriau jau atšilus su jo bičiuliais susėsime kur nors išgerti kavos su pyragėliu. Taip, kaip tėtis mėgdavo.
Visi žino, kad kavą tėtis gerdavo tik užkąsdamas pyragėliu.
Nors sportavo ir stengėsi gyventi sveikai, cukraus nebuvo atsisakęs ir kitiems nedraudė, vis pabrėždavo, kad svarbiausia – saikas“, – kalbėjo V.Rimkaus 16-metė duktė Ugnė.
Nebūtų taip rizikavęs
Tą pavasarišką vasario 27-ąją V.Rimkus su drauge (su žmona jie skirtingais keliais pasuko prieš porą metų) vaikštinėjo Neries pakrante Valakampiuose.
Trenerio augintinis – vienų metų Naujosios Škotijos retriveris Perkūnas – zujo pirmyn atgal.
Ledas ant sraunios Neries vietomis atrodė tvirtas, bet kai kur jau aižėjo.
„Tėtis tikrai nebūtų vaikščiojęs tokiu ledu“, – įsitikinusi U.Rimkutė.
Perkūnas staiga šoko ant ledo ir V.Rimkaus bei jo draugės akyse įlūžo.
Negalėdamas išlipti šuo blaškėsi, buvo matyti, kad jo jėgos senka.
Vaidas puolė gelbėti augintinio – šliaužė ledu bandydamas pačiupti jį už antkaklio, tačiau įlūžo pats ir niekaip negalėjo išlipti.
Į pagalbą suskubo kartu vaikščiojusi V.Rimkaus draugė. Ji bandė paskui Vaidą šliaužti ledu ir paduoti megztinio rankovę, bet irgi įlūžo.
Moteris išlipo, o Vaidas su Perkūnu vis dar kapanojosi – jie negalėjo išlipti, nes srovė traukė, ledas aižėjo, nebuvo kaip įsikibti.
Po kurio laiko stipri Neries srovė dviračių sporto trenerį ir jo šunį patraukė po ledu.
Upės gylis toje vietoje – apie tris metrus.
„Tėtis mokėjo plaukti, nors nežinau, ar galima jį vadinti labai geru plaukiku. Jis buvo išties geras dviratininkas, turėjo tvirtas kojas.
Jei jau tėtis neišplaukė, netikiu, kad ir Perkūnas galėjo įveikti srovę, – šuns niekur neradau“, – pasakojo U.Rimkutė.
Sukrėtė visą bendruomenę
Žinia apie tą vasario popietę įvykusią tragediją pribloškė visą sporto bendruomenę.
Sportininkai ir sporto valdininkai dalijosi jautriais prisiminimais apie V.Rimkų, apie jo atsidavimą dviračių sportui ir gebėjimą į jį įtraukti vaikus, apie gerą Vaido širdį.
„Vaidas nuskendo gelbėdamas savo geriausią draugą.
V.Rimkų atsiminsime kaip žmogų, be galo atsidavusį dviračių sportui.
Tik dėl tokių žmonių šis sportas populiarėja“, – buvo rašoma Kalnų dviračių (MTB) sporto federacijos svetainėje.
Lietuvos olimpinio fondo direktorius Mantas Marcinkevičius irgi pasidalijo jautria žinute: „Vis dar negaliu patikėti, nenoriu patikėti, geriau tai būtų koks piktas ir nevykęs pokštas... Tu buvai geras žmogus ir toks visada liksi mūsų atmintyje ir širdyse, ir taškas.“
Žinia, kad tėvas neišplaukė, negalėjo patikėti ir jo dukterys. „Man atrodė, kad tai neįmanoma. Tėtis negali paskęsti! Tai – protu nesuvokiamas dalykas“, – Ugnei tuo patikėti sunku net ir prabėgus dviem savaitėms.
Tą šeštadienį seserys su motina prie upės atvyko prabėgus vos valandai ar dviem po tragedijos.
Jos dar tikėjosi, kad tėvui pavyko pramušti ledą ir išlipti iš ledinio vandens, bet nelaimės vietą apžiūrinėjantys policijos pareigūnai šias viltis sužlugdė.
Turėjo daug ateities planų
„Bandžiau save guosti, bet realybė tokia.
Laidoti senus tėvus yra viena, bet mano tėtis buvo toks jaunas, jis dar tiek daug planų turėjo“, – kalbėjo U.Rimkutė.
Karantinas dviračių sporto treneriui V.Rimkui, kaip ir daugumai sporto specialistų, buvo sunkus laikas, tačiau jis kūrė ateities planus.
Vasarą, kaip ir kasmet, jis ketino surengti bent porą vaikų stovyklų, gal vieną kitą žygį, žadėjo dalyvauti Velomaratone ir kitose varžybose.
Vyresniąją dukterį Ugnę tėtis išmokė važiuoti dviračiu, jaunėlė 14-metė Saulė tėvui pateikė staigmeną važiuoti dviračiu išmokusi pati.
Dukterys noriai vykdavo su V.Rimkumi į įvairius dviračių sporto renginius.
„Dviračių sportas buvo tėčio gyvenimas. Nors anksčiau pats daugiau sportavo, pastaruoju metu daugiausia dėmesio skyrė treniravimui.
Į savo darbą jis žiūrėjo labai rimtai ir daug dėmesio skyrė saugumui.
Visada pabrėždavo, kad būtina dėtis šalmą, o važiuojant privalu laikytis dešinės ir žiūrėti į priekį. Tėčio prižiūrimi vaikai buvo tikrai saugūs“, – sakė U.Rimkutė.
Ugnė su seserimi iš tėvo gavo ir ne vieną gyvenimo pamoką.
„Svarbiausia, ko išmokė tėtis, – neįstrigti vienoje vietoje ir nepasiduoti.
Jis kartodavo, kad siekti tikslo būtina nekreipiant į nieką dėmesio.
Nesvarbu, kad kojos linksta, užmynęs į kalną jausiesi laimingas“, – pabrėžė U.Rimkutė.
Šią žiemą seserys su tėvu pirmąsyk šliuožė slidėmis.
„Nors tai dariau pirmą kartą, man labai patiko, – pasakojo Ugnė. – Tėtis apskritai mokėjo įkvėpti aistrą bet kam, ką daro.
Tačiau svarbiausia, kad jis buvo labai geros širdies.“
