Audris Narbutas. Per pasikėsinimą į D. Trumpą apšaudyti J. Bideno prezidentiniai šansai

Vienas iš dažniausių ir svarbiausių Lietuvoje vyravusių klausimų iki pasikėsinimo buvo: kodėl Joe Bidenas yra nepakeičiamas kuriuo nors kitu demokratų partijos kandidatu? Šis klausimas lietuviškai auditorijai atrodė pagrįstas ir teisingas. Pastarosios savaitės byloja, kad jis tapo reikšmingu ir demokratų partijos nariams bei donorams. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuskambėjo žinomo aktoriaus ir JAV prezidento rėmėjo George'o Clooney raginimai J.Bidenui pasitraukti iš prezidento rinkimų.

Svarbi detalė tai, kad dar visai neseniai jis buvo aktyvus J.Bideno rinkimų kampanijos lėšų rinkėjas. Vis dėlto šis sujudimas įvyko tik po J.Bideno fiasko prezidentinių debatų metu, tad kyla klausimas kodėl buvo tylima iki tol? Juk situacija apie J.Bideno sveikatos būklę turėjo būti puikiai žinoma demokratų strategams.

Viena vertus, tokią situaciją nulėmė dalies įtakingų demokratų noras išlikti tokiais pačiais įtakingais, kokie jie buvo per šią kadenciją. Silpnas lyderis yra gera galimybė pilkiesiems kardinolams, o tokių dažniausiai nestinga. Taip pat nemažą vaidmenį vaidino ir paties J.Bideno nenoras atsisakyti politinių ambicijų, prestižo ir įtakos aureolės, kuri neišvengiamai apgobia Baltųjų rūmų šeimininką.

Tačiau tam, kad laikytum įsikabinęs visų šių politinių postų yra reikalinga maža smulkmenėlė – tu ir tave remianti aplinka turi tikėti, kad pajėgsi laimėti rinkimus. Kuo buvo grindžiamas J.Bideno tikėjimas savo pergale prieš D.Trumpą? Mano įsitikinimu, tai lėmė Lietuvoje menkai aptariamas, bet JAV politikos gyvenime ypač reikšmingas esamojo atstovo pranašumas.

Lietuvoje, kurioje faktiškai neturime nė vienos Vyriausybės, kuri būtų perrinkta ta pačia sudėtimi (hiperatskaitomybės fenomenas), esamojo atstovo pranašumas lieka diskusijų paraštėse. Todėl apie jį žinome palyginti nedaug. Visgi, ten kur kalba vyksta apie vienmandates apygardas, o JAV prezidento rinkimai iš esmės ir yra vienmandatės apygardos rinkimai, toks pranašumas tampa ypač svarbiu.

Esamojo atstovo pranašumo esmė yra ta, kad konkrečias politines pareigas einantis kandidatas turi pranašumą prieš savo konkurentus. Visai neseniai stebėjome kaip šis pranašumas suveikė Lietuvos prezidento rinkimuose, kiek anksčiau – tiesioginiuose merų rinkimuose. Esamojo atstovo pranašumas yra būdingas išsivysčiusioms šalims, pirmiausia, toms pačioms JAV, kuriose, pavyzdžiui, per pastaruosius 25 metus mažiausias Atstovų rūmų narių perrenkamumo procentas siekė 85 proc.

Pareigas einantys kandidatai yra pranašesni, nes turi administracinį resursą, juos geriau atpažįsta visuomenė, gali prisiskirti sau nuopelnus už pasiekimus, bet to, praeityje jau yra laimėję rinkimus, todėl laikomi geresniais už vidutinį konkurentą.

Buvimas geresniu už vidutinį kandidatą ir administracinis resursas yra esamojo atstovo pranašumo alfa ir omega.

Nors J.Bideno rankose vis dar išlieka administracinis Baltųjų rūmų resursas, tačiau atrodyti geresniu už vidutinį kandidatą jam sekasi sunkiai. Tiksliau tragiškai. Dabartinis JAV vadovas ne tik nėra geresnis už vidutinį šalies politiką, bet ir dėl savo sveikatos būklės yra akivaizdžiai prastesnėje situacijoje. Tą puikiai parodė tiek ir prastas pasirodymas debatuose, tiek ir NATO viršūnių suvažiavimo metu Volodymyro Zelenskio pavadinimas Vladimiru Putinu. Nepadėjo ir Kamalos Harris sumaišymas su D.Trumpu. Pats J.Bidenas ir demokratų partija tikėjo, kad jiems pavyks išlaikyti gerą demokrato įvaizdį ir parodyti jį kaip tinkamą kandidatą į prezidento postą.

Tokiu atveju D.Trumpą kartą jau įveikęs politikas atrodė galįs tą padaryti vėl. Demokratai tiesiog pervertino savo galimybes slėpti J.Bideno sveikatos būklę. Pervertinti šias galimybes buvo lengva, nes J.Bideno sveikatos būklė sąlyginai efektyviai buvo slepiama visą jo valdymo kadenciją.

J.Bideno sveikata esamojo atstovo pranašumą pavertė esamojo atstovo trūkumu – situacija, kai bet kuris kitas kandidatas atrodo geriau nei pareigas einantis. Demokratų stovykloje – tai išryškėjo kaip diskusija dėl alternatyvaus kandidato. Tuo tarpu D.Trumpui po pasikėsinimo į jo gyvybę ir idealios reakcijos į šį pasikėsinimą susidarė tobulos sąlygos parodyti, kad visomis prasmėmis jis yra stipresnis lyderis už J.Bideną. D.Trumpo reakcija atvedė prie trijų ypač svarbių hipotezių. Pirma, jo įvaizdis pagerės svyruojančiose valstybėse, kurios ir nulemia JAV prezidento rinkimų baigtį.

Antra, sustiprėjęs D.Trumpo įvaizdis tikėtina padidins potencialių demokratų kandidatų baimes tapti muštomis kortomis. Visa tai veda į didesnį pakrikimą demokratų gretose. Trečia, pats pakrikimas byloja ir apie demokratų lyderystės stoką, kuri vėlei paskatina neapsisprendusius rinkėjus rinktis D.Trumpo kandidatūrą.

Demokratų reikalavimai J.Bidenui pasitraukti iš rinkimų tampa vis garsesni, tačiau ir jie turi savo kainą. Pirma, demokratai nėra linkę prisiimti atsakomybės už tai, kad slėpė J.Bideno sveikatos būklę. O D.Trumpo strategai tuo tikrai pasinaudos, kad kritikuotų demokratus in corpore. Antra, kuo atkakliau priešinsis J.Bidenas, o jis bent jau šiandien yra nusiteikęs tą daryti, tuo mažiau liks laiko suorganizuoti rinkimų kampaniją. Reiktų nepamiršti, kad šiuo metu vasara yra ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, o toks sezoniškumas neigiamai veiktų galimybės išpopuliarinti naują kandidatą.

Net ir JAV viceprezidentė K.Harris negalės paspartinti šio proceso, nes viešai spausdama Bideną pasirodytų kaip išdavikė. Visgi tokį aukštą postą ji gavo per J.Bideno malonę. Trečia, J.Bideno išmetimas po jo priešinimosi dalies rinkėjų akyse irgi gali sukelti atpirkimo ožio ir aukos vaidmenį. Visi šie aspektai bus aktualūs neapsisprendusiems rinkėjams.

Prognozės keblus dalykas, bet šiandien labai panašu, kad JAV rinkimus laimės D.Trumpas. Mūsų politikams ši situacija turėtų būti aiškia žinute komunikuoti atsargiai ir apdairiai. D.Trumpo demonizavimas politikų lūpomis gali tik pridaryti žalos. Laimei, kol kas laikomės gana solidžiai.