Kandidatai kalba kaip politologai, girdisi, kad domisi ne tik vidaus politika, kartais vienas kito atžvilgiu ironiškai replikuoja, kartais papildo, bet neaišku, kuo čia dėtas noras tapti prezidentu.
Šiaip jau siekiančio vadovauti valstybei asmens pagrindinis kritikos objektas tradiciškai būna esamo prezidento veikla. Ir kritika dažniausiai reiškiama ne politologiniais argumentais, o vos ne plakatiniais teiginiais, ką reikia daryti kitaip, geriau. Žinoma, yra objektyvi kliūtis, kodėl kandidatas tokio kritikos kelio negali pasirinkti, nes Lietuvos prezidentas savo valstybės vykdomosios valdžios keliu beveik nevaldo, o tik metiniuose pranešimuose komentuoja valdančiųjų veiklą.
Vienintelė prezidento laisvo veikimo zona – užsienio politika, bet šio sakinio netęsiu ir dedu daugtaškį.
Atsitiktinai nugirdau, kaip prasidėjusius debatus vertina šios srities žinovai. Įdomiame pokalbyje apie kandidatų idėjas, tiksliau jų poreikį, buvo užsiminta tik radijo laidos pabaigoje.
Vieno pokalbio dalyvių nuomone, kandidatui į prezidentus nei programų, nei idėjų ir nereikia, nes renkame asmenybę, kuri, kiek supratau, siejama su išvaizda, matomu atstovavimu užsienyje, sportiniu užsiėmimu (juoduoju diržu, skraidymu) ir pan. O idėjomis, programomis, kurių visuomenė neskaito, tegu užsiima partijos prieš savus rinkimus į Seimą.
Sudomino epizodas, kai debatų metu kandidatų buvo paklausta, kas turėtų vykti į Europos vadovų pasitarimus. Atsakymas vienodas – prezidentas.
Visiškai teisingai, nes ką, be šio forumo, Lietuvos prezidentas veiktų. Organizuotų retus vizitus į kitas valstybes ir dalytų apdovanojimus. Ir labai atsargiai – pilietybę, nors tai labai pavojinga.
Karo laukuose (jų šiuo metu reikšmingi du) atkreiptinas dėmesys taip pat į du įvykius: Ukrainoje – į Trypilios elektrinės sunaikinimą ir Irano raketų bei bepiločių orlaivių spiečių į Izraelį.
Ekspertai Ukrainoje teigia, kad Rusijos raketa elektrinę pasiekė neužtikta ir net nebandyta numušti. Ir tokio tipo neaptinkamų raketų Rusija turinti ne vieną ar dvi. Tai reiškia, kad jos gali pasiekti oro uostus, iš kurių gali pakilti planuojami naikintuvai F-16. Ir ne tik.
Mano manymu, tai gali tapti lemtingu karo Ukrainoje epizodu.
Kijevas anonsuoja savo kariuomenės planus pradėti grandiozinį kontrpuolimą po kelių mėnesių. Pakeliui ketinama susprogdinti Krymo tiltą.
Visiškai nesuprantu tokio išankstinio planų skelbimo prasmės. Nebent būtų siekiama, kad priešas iš anksto pasiruoštų reaguoti. Taip, kaip padarė Iranas paleisdamas dronų ir raketų spiečių į Izraelio teritoriją, net nutekinant informaciją, į kurias vietas.
Vis labiau aišku, kad tai demonstracija su eksperimento elementais, žinant, kokios yra Izraelio reagavimo galimybės ir koks bus rezultatas. Daug pasiųstų metalinių „ženklų“ numušta, kai kurie prasmuko. Raketų specialistams gal ir aiškiau, ką reikia tobulinti.
Man įdomu kas kita. Kodėl Izraelis atakavo Irano konsulatą, kur žuvo trylika žmonių, tarp jų ir kariškių? Žuvusiųjų pavardės neskelbiamos ir visiškai neaišku, kuo tie žmonės buvo pavojingi Izraelio nacionaliniam saugumui. Ar Irano konsulate Damaske buvo rengiamas ypatingas pasitarimas, susijęs su galima agresija prieš Izraelį? Ir kodėl atakuota būtent Sirijoje, o ne pačiame Irane, kur pastaruoju metu tikriausiai pilna aukšto rango kariškių susibūrimų ir pasitarimų?
Jau kelias savaites stebime pablogėjusią retoriką (bet ne santykius) tarp JAV ir Izraelio dėl pastarojo kai kurių karinių veiksmų Gazos Ruože. Po Irano atsako iš šiuo metu nemažai Vakarų kritikuojamos valstybės Izraelis vėl tapo ginamąja šalimi. ES jau inicijuoja sankcijas Iranui. Demonstruojamos efektyvios bendros oro gynybos technologijos. Jomis žavisi ir Lietuva.
Savo ruožtu Iranas pademonstravo, kad turi daug įvairių šiuolaikinių raketų, bepiločių, dar nežinia ko ir yra pasiruošęs ne tik pademonstruotus ginklus naudoti tikrame kare, iš anksto neanonsuodamas, kur, kada ir iš kokios teritorijos tai įvyks.
Kaip dabar pasielgs Izraelis, svarstoma visuose pasaulio kampeliuose.
Skverbiasi informacija, kad ginčai, kaip reaguoti, Izraelyje vyksta įvairiais lygiais, neišskiriant net gatvės.
Vašingtonas nedvejodamas (kaip ir Ukrainos atveju dėl JAV karių siuntimo į karo teritoriją) pareiškė eskalacijoje nedalyvausiantis.
Tuo metu Lietuva sparčiai militarizuojasi. Tokio iniciatyvų antplūdžio ruoštis totalinei valstybės gynybai nėra buvę nuo nepriklausomybės atkūrimo dienų. Net stojimas į NATO buvo santūresnis. Apie karinės pramonės vystymą net ir tapus Aljanso nare niekas nekalbėjo ir vyriausybės neplanavo.
Pirmoje karinės pramonės pakilimo bangoje dalyvaus žinoma Vokietijos įmonė. Statys rimtą rimtų šaudmenų gamyklą.
Reikia tikėtis, kad tai nebus stadiono Vilniuje istorija. Po dvejų metų pradės funkcionuoti Vokietijos kariškių brigada. Investicijomis į Lietuvos karinę pramonę pradės domėtis ir kitos NATO narės.
Ruošiamasi apginkluoti ir Lietuvos piliečius (kiekvieną – už 12 tūkstančių eurų). Ginklams medžioklei reikalingi sveikatos pažymėjimai. Tikriausiai tas pat bus ir su automatais. Suklestės individualių slėptuvių nuo atominio ginklo verslas. Laukia visuotinis šaukimas į karinę tarnybą, karinis parengimas – dar mokyklose.
Tikra Spartos valstybė, kurios trys šimtai karių senovėje sulaikė milžinišką persų kariuomenę.
