Tačiau įvykiai klostosi taip, kad Rusijos agresijos pabaigos neįmanoma numatyti, tikėtina, jog karas dar ilgai truks ir Ukrainoje tolydžio stiprės nusivylimo nuotaikos.
Todėl didžiausią užsienio piliečių bendruomenę Lietuvoje sudarančių ukrainiečių turėtų ne mažėti, o daugėti.
MD duomenimis, dabar mūsų šalyje gyvena apie 85 tūkst. karo pabėgėlių ukrainiečių.
Natūralu, kad dauguma jų – moterys, pasitraukusios su vaikais arba senyvais tėvais. Bet yra ir vyrų, kurie priklauso amžiaus grupėms, privalančioms su ginklu rankoje ginti savo tėvynę. Kai kurie jų – tikėtina – paliko Ukrainą ir neteisėtai.
Tai paaiškina, kodėl dauguma vyrų atsisakė atsakinėti į Rytų Europos studijų centro (RESC), tyrusio, kaip Lietuvoje jaučiasi ukrainiečiai, klausimus.
Dalis jų net bijojo, kad MD, remdamasis tyrimu, gali išsiųsti juos į Ukrainą tarnauti kariuomenėje, kiti vengė atkreipti į save dėmesį dėl nepalankaus požiūrio į tuos, kurie negina savo šalies.
Atvykę į Lietuvą ukrainiečiai negyvena čia stabiliai – nemažai jų išvyksta į kitas, galbūt turtingesnes, Vakarų šalis, dalis išvažiuoja atgal į Ukrainą, bet persigalvoja ir vėl sugrįžta.
O kuo ilgiau truks karas, tuo sugrįžtančiųjų ir naujų pabėgėlių turėtų daugėti.
Mat Lietuvoje jau susikūrė ukrainiečių karo pabėgėlių bendruomenė, o Vakarų Europos šalių pavyzdys rodo, kad nauji atvykėliai pirmiausia vyksta ten, kur jau gyvena jų giminės, draugai, pažįstami.
Apsigyvenę kompaktiškai savo tautinėse bendruomenėse tokie imigrantai sukuria savotiškus getus, nesiintegruoja į pasirinktos šalies visuomenę, nesidomi vietine kultūra, tradicijomis ir tai tampa dirva rimtiems tautiniams ar religiniams konfliktams, net riaušėms.
Bet ukrainiečius įsileidžiančiai Lietuvai tai neturėtų grėsti dėl kultūrinio artumo ir abiejų tautų palankaus požiūrio viena į kitą.
Neiškyla ir kalbinis barjeras, nes iki šiol nemažai lietuvių moka rusų kalbą, kuria ukrainiečiai neretai kalbasi tarpusavyje.
Šiuo metu net pusė Lietuvos darbdavių skundžiasi, kad jaučia darbo jėgos stygių.
Ukrainiečiai, norintys patys užsidirbti, o ne gyventi iš socialinės pagalbos, neturėtų kelti ir socialinio susipriešinimo.
Vis dėlto siekiant, kad ukrainiečiai integruotųsi į mūsų visuomenę, reikalinga ir kryptinga valstybės politika.
Visateisiu visuomenės nariu migrantas gali tapti tik būdamas šalies, kurioje gyvena, piliečiu.
Tačiau didelio ukrainiečių susidomėjimo Lietuvos pilietybe nėra fiksuojama. Bet tai gali lemti įstatymų reikalavimai – norint tapti piliečiu, reikia pragyventi mūsų šalyje bent dešimt metų.
Galima prognozuoti, kad metams bėgant daugiau ukrainiečių sieks Lietuvos pilietybės. Tai priklausys ir nuo jų požiūrio į mūsų šalį.
RESC tyrimas rodo, kad 41 proc. ukrainiečių planuoja likti Lietuvoje iki karo pabaigos, 39 proc. mūsų šalyje ketina praleisti iki kelerių metų, o 10 proc. nurodė, kad čia gyvens tol, kol tėvynėje bus galima saugiai įsikurti.
Tik apie dešimtadalį ukrainiečių atsakė, kad apsisprendė nuolat gyventi Lietuvoje. Atrodytų, tai nedidelė dalis, bet karui vis nesibaigiant taip nusiteikusių žmonių turėtų gerokai pagausėti.
Natūralu, kad į mūsų šalį atvykusios moterys norės gyventi kartu su savo šeimų nariais, taip pat ir vyrais, kurių pareiga ginti tėvynę, tad neišvengiamai daugės ir kariauti vengiančių ukrainiečių.
Sunku pasakyti, ar visus tokius asmenis reikėtų iškart smerkti, nes įvairios jų pasirinkimą lemiančios aplinkybės.
Ukrainiečiai lietuvius laiko labai svetingais. Netgi daugiau nei 62 proc. nurodė, kad pasirinkimą atvykti į Lietuvą lėmė ilgalaikė mūsų šalies parama Ukrainai, o 38 proc. apklaustųjų svarbiausia tokio apsisprendimo priežastimi įvardijo čia jau įsikūrusius šeimos narius, draugus, pažįstamus.
Nors 36 proc. ukrainiečių teigia, kad rinktis gyventi Lietuvoje juos paskatino galimybė susikalbėti rusiškai, net 90 proc. tyrime dalyvavusių žmonių tvirtina, kad planuoja mokytis lietuvių kalbos.
Vyrauja įsitikinimas, kad lietuvių kalbą išmokti labai sunku, o 46 proc. apklaustųjų nurodė, jog pakliūti į kalbos kursus jiems yra sudėtinga.
Tai antroji pagal svarbą ukrainiečių problema Lietuvoje po galimybės gauti medicinos priežiūrą, kuo skundėsi 51 proc. tyrimo dalyvių. Mat jie nepratę ilgai laukti gydytojo konsultacijos.
Ukrainoje pas specialistą buvo galima pakliūti per keletą dienų, nes ten ir privačių klinikų įkainiai daug mažesni, o pas mus ukrainiečiams tai per brangu.
Apie pusę apklaustųjų Lietuvoje vis dėlto susidūrė ir su neigiamomis socialinėmis patirtimis. Viena svarbiausių svetimumo jausmo priežasčių – lietuvių kalbos nemokėjimas. Tačiau dauguma ukrainiečių pasigenda nemokamų arba nebrangių kalbos kursų.
Vadinasi, Lietuva turėtų labiau rūpintis, kad visiems lietuvių kalbą norintiems pramokti ukrainiečiams tokia galimybė būtų sudaryta.
Tada ir jų integracija į mūsų visuomenę būtų daug lengvesnė, ir neigiamos patirtys daug retesnės, ir lietuvių požiūris į juos dar palankesnis.
