Ką tik nusėdo dulkės, sukeltos šarvuoto traukinio, kuriuo į Rusiją buvo atriedėjęs Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas, kur susitiko su kolega V.Putinu. Dar nesibaigus šiam susitikimui buvo galima konstatuoti – Kremlius ir kiti jam artimiausi režimai toliau telkiasi. Šiuo atveju – į Rusijos, Šiaurės Korėjos ir Kinijos trikampį.
O štai šiomis dienomis garsiai sprogo jau seniai brendęs konfliktas tarp Kijevo ir Varšuvos.
Lenkija su Slovakija ir Vengrija jau seniai buvo paskelbusi, kad nepriims Rusijos Juodojoje jūroje blokuojamo Ukrainos grūdų tranzito produkcijos, nes taip saugo savo žemės ūkį ir žemdirbius.
Tokią dabartinės Lenkijos dešiniųjų valdžios, kuriai kilusi rizika pralaimėti jau ant nosies esančius parlamento rinkimus, elgseną lengva suprasti. Regionai ir žemdirbiai – vieni pagrindinių jos rinkėjų.
Lenkijos valdžios moralinę padėtį šiek tiek lengvino tai, kad visa Europos Sąjunga buvo sutarusi, jog apriboja grūdų importą į penkias kaimynines Ukrainos valstybes ES nares – Bulgariją, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją, Vengriją.
Padėtis kritinę žymą pasiekė tuomet, kai ES paskelbė šio draudimo nebepratęsianti, o Lenkija pareiškė, kad nesitrauks.
Žemesnio rango abiejų šalių politikų šūvių vieni į kitus estafetę perėmė aukščiausi pareigūnai. Ukrainos prezidentas V.Zelenskis iš Jungtinių Tautų tribūnos dėstė, kad kai kurios šalys tik apsimeta remiančios Ukrainą, akivaizdžiai besdamas pirštu į Lenkiją.
Pastarosios premjeras M.Morawieckis savo ruožtu išrėžė, kad Lenkija nebetieks ginklų Ukrainai, nes jai pačiai reikia plėsti savo ginkluotę.
Varšuvos viršūnės iškvietė pasiaiškinti Ukrainos ambasadorių ir atvirai piktinosi ukrainiečių nedėkingumu.
Lenkija – ne tik viena pagrindinių Ukrainos karinių rėmėjų, bet ir kertinis visos karinės paramos šiai šaliai infrastruktūrinis mazgas. Kitokią paramą, pirmiausia – priimant milijoninius ukrainiečių pabėgėlių srautus, net sunku apskaičiuoti ir deramai įvertinti.
Šitokia brolybė, demonstruota ir abiejų šalių prezidentų, daugelį net skatino prabilti, kad senos istorinės nuoskaudos ar dalyje abiejų visuomenių tvyrojęs priešiškumas jau praeitis. Pasirodo, ne.
Nežinia, ar kaltę dėl to, kad šis konfliktas pasiekė tokį lygį, reikėtų versti tik ant rinkimų kampanijos įkaitintos Lenkijos valdžios. Galbūt nuo kai kurių pareiškimų galėjo susilaikyti ir Ukrainos viršūnės.
Bet kokiu atveju visiškai teisūs tie, kurie sako, kad šiose peštynėse laimi trečiasis, kurio vardas Kremlius. Pastarajam lyg oras būtinas bet koks naujas konfliktas bet kuriame pasaulio taške.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir neslepiamas Rusijos propagandos džiaugsmas, kai Azerbaidžanas atnaujino puolimą Kalnų Karabache, jį atsiėmė ir taip pagaliau nugalėjo dešimtmečių kare Rusijos paliktą Armėniją.
O ką jau kalbėti apie didžiausių Maskvos priešų – Ukrainos ir Lenkijos – politinį karą.
Tai konstatavo ir Lietuvos prezidentas, kuris, ko gero, čia įžvelgė progą į žvaigždes pakylėti savo tarptautinę karjerą. Prezidentūra paskelbė, kad G.Nausėda mėgino tarpininkauti Lenkijos ir Ukrainos prezidentams, ragindamas juos susitaikyti.
Abejotina, ar būtent Lietuvos vadovo pastangos gali tapti šio susitaikymo varikliu. Gal, kaip spėlioja ir mėgina raminti kiti mūsų politikai, po Lenkijos parlamento rinkimų, kad ir kaip jie baigtųsi, viskas vėl grįš į savo vėžes.
Gal reikėtų kur kas didesnių žaidėjų iš Vakarų įsikišimo.
Gal abi natūralias artimiausias sąjungininkes privers vėl suglausti pečius bendras tikrasis priešas. Tik pastarasis variantas reikštų dar daugiau ukrainiečių, o galbūt ir lenkų kraujo.
Kai Ukrainos rėmėjų koalicijoje gali nesutarti net artimiausi draugai, nieko nuostabaus, kad trinčių netrūksta ir Lietuvoje. Čia susidūrė tarptautiniu taikytoju pasišovęs tapti G.Nausėda ir konservatorių valdomos Užsienio reikalų ministerijos (URM) viršūnės.
Dar prieš Vilniuje švęstą NATO viršūnių susitikimą buvo galima spėti, kad šiedu poliai, kimbantys vienas į kitą reikia ar nereikia, susikibs ir tuo atveju, jei Lietuva šiame forume patirs nesėkmę.
Kitaip tariant, jei Aljansas nepaklus Seime priimtai ir visos valdžios palaimintai rezoliucijai, raginančiai pakviesti Ukrainą į NATO.
Po to, kai Lietuva, neparemta net artimiausių sąjungininkų, patyrė pralaimėjimą, kurį laiką atrodė, kad šio konflikto vis dėlto nebus.
Visi mėgino apsimesti, kad viskas įvyko taip, kaip ir turėjo būti.
Bet vis labiau kaistanti istorija dėl dviejų ambasadorių (E.Bajarūno Jungtinėje Karalystėje ir D.Matulionio prie NATO) veiklos parodo, kad be muštynių, matyt, neapsieita. Tiksliau, tai rodo D.Matulionio atvejis.
Kaip galima suprasti, URM tiria pastarojo diplomato elgesį per NATO viršūnių susitikimą, įtardama jį labiau palaikius ne ministerijos, norėjusios, kad Lietuva netgi vetuotų bendrą komunikatą be Ukrainos pakvietimo į NATO, o G.Nausėdos, kuris buvo linkęs vis dėlto atsitraukti, poziciją.
Taip pat D.Matulionis esą nepakankamai palaikė griežtą URM poziciją dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje.
Tai, kad pagrindinės figūros, esančios prie šalies užsienio politikos vairo, daužo vienos kitoms per rankas, nieko nauja.
Kaip ir tai, kad tokiais atvejais labiausiai nukenčia žemesnio rango iešmininkai. Galima sakyti, jog tai natūralus dalykas demokratijose. Tik bėda, kad laiką, kuris už tai sumokamas, tuo metu išnaudoja demokratijų priešai.
