Prezidentūros pozicija paprasta – jokių išimčių Baltarusijos piliečiams. Baltarusijos valdžia esanti tokia pat agresorė Ukrainos atžvilgiu kaip ir Rusija.
Mano požiūriu, prezidento veto atmetusio Seimo pozicija toliaregiškesnė. Tai jau panašu į užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu.
Lietuva karštai, įspūdingais nuo Vilniaus arkikatedros iki sienos su Baltarusija susikabinusių rankų vaizdais palaikė sukilėlius prieš diktatorių A.Lukašenką, pakišusį po Rusijos padu savo kraštą.
Sukilimas savo tikslo kol kas nepasiekė – ir dėl represijų, ir, mano nuomone, dėl nesutarimų tarp sukilėlių bei įtarinėjimų, kas iš jų yra tikras, o kas – Rusijos statytinis. Be bendro, organizuoto fronto norimo tikslo neįmanoma buvo pasiekti.
Bet Baltarusijos sukilėlius ir toliau Lietuvai reikia remti ir dėl dabartinių A.Lukašenkos sprendimų neuždaryti kelių įvairiai paramai.
Šiaip jau Seimo priimtas įstatymas liečia nedidelį skaičių žmonių. Oficialiai skelbiama, kad pernai Lietuvos pilietybė suteikta 16 Baltarusijos ir 29 Rusijos piliečiams.
Gal išvis užtektų Lietuvos pilietybės įstatymo?
Be to, Rusijoje yra rusų, kurie dar nuo kovų už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, įskaitant ir Sausio 13-ąją, yra ir Lietuvos patriotai ir net šiomis sudėtingomis aplinkybėmis norėtų dirbti, dažnai mokslinį darbą, mūsų šalyje. Bet dėl įvairių aplinkybių, represijų jie negali pasisakyti prieš Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.
Po bolševikinio perversmo ne viena Rusijos mokslo ir meno žvaigždė norėjo tęsti savo darbą ano meto Kaune. Ir Lietuva tokias sąlygas sudarydavo.
Esu pastebėjęs, jog dažnai karo prieš Ukrainą priešininkai savo poziciją išsako jau išvažiavę iš Rusijos, daugiau ar mažiau pasistengę, kad represijos nepaliestų krašte pasilikusių artimųjų.
Dabar sunku nustatyti tikrąją žmonių nuomonę apie agresiją prieš Ukrainą pačioje Rusijoje, nes į sociologų paklausimus priešinga valdžiai nuomonė nesakoma, nes nežinia, kas ir iš kurios tarnybos yra klausėjas.
Savo ruožtu žmonių nuomonės parūpo ir Rusijos propagandininkams. Neseniai pradėta organizuoti plati akcija Maskvos pavaldumo stačiatikiams Ukrainoje paremti. Tiesa, paaiškėjo, kad paramos fondas net neketina pilnėti. Pasiteisinama, kad nieko apie tai nėra girdėję, nors radijas ir televizija kiaurą parą apie reikiamą pagalbą skelbia.
Propagandininkai pradėjo domėtis, koks apskritai yra Rusijos piliečių požiūris į režimo sukeltą karą. Po savamokslių tyrimų teko pripažinti, kad didžioji dalis išvis abejinga, kas vyksta Ukrainoje, arba visiškai neįdomu, arba kažkas panašu į dar nesenus Rusijos veiksmus Sirijoje.
Nemaža dalis rusų neatsakinėja į jokius (net buitine tema) klausimus.
O tie, kurie yra ir prieš režimą, ir prieš karą, ir planuojantys pasitraukti į Vakarus, bet susidūrę su griežtėjančiais įvairiose šalyse įstatymais Rusijos atžvilgiu, visiškai pasitrauks į šešėlį.
Vienintelis akstinas galimam pasipiktinimui dėl valdžios sukelto karo yra prastėjanti ekonomika, artėjantis skurdas ar badas.
Tačiau kol kas to nėra. Bet kuriuo atveju kitokios Rusijos žmonių reakcijos, nei susitaikymas su esama valdžios politika, nebus ir neverta tikėtis.
Užtat Baltarusijoje gali būti kitaip. Visuomenė čia, ypač užaugus naujai kartai, aktyvesnė. Tad nereikėtų šios šalies visuomenės laikyti irgi atsakingos už Rusijos karą Ukrainoje.
Yra dar viena aplinkybė, kuri verčia Rusijos visuomenę susigūžti. Tai tikėjimas pramanais, melagienomis, kurių Maskvos propagandoje apstu.
Pavyzdžiui, pastarosiomis dienomis skleidžiamas pramanas, kad Latvijoje keičiamos nuostatos dėl emigracijos, – neva numatyta neišmokusius latvių kalbos „išvežti vagonais“ iš šalies. Prie to priklijuojami ir griežtesni Lietuvos įstatymai Rusijos piliečių atžvilgiu.
Niekas tų įstatymų neskaito ir nesigilina, kas kokiu tikslu daroma. Skleidžiama propagandiškai svarbiausia žinia – bus deportacijos. O ką jau kalbėti, kai kelis kartus per dieną Rusijos televizijoje rodomos scenos iš Ukrainos, kai ant Puškino paminklo užmetama kilpa ir statula sudūžta į gabalus.
Apie Lietuvos vidaus politiką nėra ką ir pasakyti. Iš energetikos ministro kalbėjimo visiškai neaišku, ar elektros kainos didės, ar mažės.
Visuomenė suprato, kad nieko gero nereikia laukti. Padažnėjus kraupioms avarijoms keliuose policija paskelbė sugriežtinanti eismo dalyvių stebėjimą. Paspirtukininkai švilpia siauromis senamiesčių gatvėmis, o moterys su vaikų vežimėliais juda lyg per minų lauką.
Atgijo dinozaurinės temos. Vienam ar dviem politikams kilo mintis dar kartą pasmerkti Lietuvos komunistų partiją. Idėja skirta tiems, kurie išvis pirmą kartą girdi, kad tokia partija buvo ir ji yra nusikalstama.
Na, tegu toks nuosprendis būna. Vis bus proga pakalbėti apie Lietuvos istoriją prieš trisdešimt ir daugiau metų.
Man, kaip lemtingų Lietuvos įvykių liudininkui ir dalyviui, aišku – be atsiskyrusios nuo platformos Lietuvos komunistų partijos kelias į nepriklausomybę būtų buvęs kur kas sudėtingesnis. Ir dar neatmestina, kad galėjome patekti į NVS duobę. Bet tai jau diskusijų ir interpretacijų objektas.
Taigi laukiant kito šildymo sezono ir kainų išklotinių bus apie ką pasiginčyti.
