V.Kontrausko įkurto Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus karališkojoje salėje stovi stalas, serviruotas taip, kaip 2006-ųjų rudenį per iškilmingą vakarienę, kurią Didžiosios Britanijos karališkosios poros garbei surengė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir jo žmona Alma Adamkienė.
Tai nedidelė dalis indų, įrankių ir taurių, kurie buvo įsigyti karalienei priimti. Visi 120 komplektų, pagaminti specialiai karališkajam vizitui, tapo restorano „Ida Basar“ vadovų Kontrauskų nuosavybe.
Po monarchės vizito vilniečiams verslininkams liko garbė ir privilegija išmokėti skolą už puikiai patiektą vakarienę. Vienintelę vakarienę, kuria per tūkstantį metų, kai Angliją valdo karaliai, Lietuva pavaišino jos monarchą.
„Karalienės vizitas Lietuvoje buvo amžiaus įvykis ir mes jame dalyvavome!“ – šią savaitę džiaugėsi V.Kontrauskas.
2006 metų spalio 17-ąją Lietuvos Prezidentūros Baltojoje salėje prie dešimties padengtų stalų sėdo vakarieniauti Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II, jos vyras šviesaus atminimo Edinburgo kunigaikštis Philipas, 28 kartu atvykę britai, Lietuvos prezidentas V.Adamkus, pirmoji šalies ponia A.Adamkienė ir 68 jų pakviesti svečiai – visi svarbiausių Lietuvos institucijų vadovai pagal hierarchiją.
Iš viso vakarieniavo šimtas žmonių. Juos aptarnavo šimtas „Ida Basar“ darbuotojų, kurie nešiojo maistą, nurinkinėjo indus, pilstė gėrimus, serviravo, virė, dirigavo patiekalų išnešimui.
Pats „Ida Basar“ generalinis direktorius sėdėjo automobilyje gatvėje prie vartų į Prezidentūrą pasirengęs skubiai spręsti bet kokią problemą, jei tokia iškiltų. Greta buvo dar du jo parūpinti automobiliai su dviem vairuotojais.
– Ar buvo nurodymų, kaip jūsų darbuotojai turi elgtis per karališkąją vakarienę? Pavyzdžiui, nespoksoti karalienei į akis? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Kontrausko.
– Akivaizdu, kad svečiams žiūrėti į akis negalima, juo labiau įsistebeilyti, kaip ta karalienė atrodo.
Taigi tokio instruktažo neprireikė. Bet buvo kitokių.
Per vakarienę buvo mūsų prezidento apsauga ir britų slaptoji tarnyba. Jie dalyvavo visur – virtuvėje, serviruojant. Normalūs laisvi žmonės, negalima net lyginti su Japonijos imperatoriaus apsauga, kuri nerodė jokių emocijų.
Visi mūsų darbuotojai buvo patikrinti, bet būtų keisčiau, jei nebūtų tikrinę.
Tačiau mes patys jau buvome atsirinkę tuos žmones, kai 2006 metais laimėjome konkursą aptarnauti renginius Prezidentūroje. Jie buvo ir išmokyti, ir instruktuoti, ir ištreniruoti.
Visiems nupirkti nauji rūbai: lakiniai batai, juodi kostiumai, balti marškiniai, visi su peteliškėmis, baltomis pirštinėmis.
– Kodėl Elizabeth II vizitui reikėjo užsakyti pagaminti visiškai naujas lėkštes, įrankius ir taures? Kodėl netiko indai, kuriais serviravote, kai Prezidentūroje lankėsi Japonijos imperatorius Akihito su imperatoriene Michiko, Belgijos karalius Albertas II su karaliene Paola, Švedijos karalienė Silvia, Saudo Arabijos šeichas ar 34 valstybių prezidentai?
– 2006 metais laimėjome konkursą aptarnauti Prezidentūrą ir įsigijome didžiulį naują vokišką 120 asmenų servizą „Eschenbach“. Bet jis britų monarchės vakarienei netiko.
Pusmetį iki vizito prezidentas V.Adamkus pranešė diplomatiniais kanalais gavęs laišką iš Bakingamo rūmų, kur buvo išreikštas pageidavimas, kad per vakarienę Elizabeth II garbei stalo porcelianas, krištolas ir sidabras būtų nauji, kad karalienė būtų pirmoji, kuri iš jų valgys ir gers.
Toks pageidavimas, sakyčiau, buvo privalomas.
Todėl Jo Ekscelencija, pirmoji ponia ir mano žmona „Ida Basar“ direktorė Henrita Kontrauskienė ilgai ir kruopščiai rinkosi gamintojus, kol apsistojo ties „Villeroy & Boch“. Lėkštės buvo pasirinktos pagal spalvą, gilumą, formą.
Servizas karalienei Lietuvoje priimti buvo pagamintas Liuksemburgo kaulinio porceliano gamykloje (šiuo metu ji uždaryta. – Red.).
Sidabro įrankiai buvo iš Talino juvelyrikos fabriko, o krištolas – visos taurės – iš Baltarusijos gamyklos „Neman“. Kodėl? Todėl, kad šis krištolas ypač kokybiškas.
Išsirinkus gamintojus buvo duoti specialūs užsakymai, nurodytos datos, suderinta kiekviena smulkmena.
Pavyzdžiui, prezidentas V.Adamkus nenorėjo Liuksemburgo meistrams duoti savo vėliavos herbo matricos, nes baiminosi tiražavimo.
Todėl kai 600 lėkščių iš Liuksemburgo buvo pristatytos į Lietuvą, jos iš karto buvo nusiųstos į Kauno „Jiesią“, kur lietuvių auksakaliai ant kiekvienos lėkštės uždėjo šilkografinę Lietuvos prezidento vėliavos herbo dekolę ir pridegino 750 laipsnių temperatūroje.
Taip pat negailėdami paauksavo lėkščių kraštus – ten kur kas daugiau aukso, nei reikėtų paprastam servizui.
„Jiesioje“ kitoje lėkščių pusėje buvo uždėtas ir užrašas anglų bei lietuvių kalbomis „Pagaminta Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos užsakymu“.
Tačiau kai iš gamyklų atėjo sąskaitos, paaiškėjo, kad pinigų joms apmokėti nėra.
– Bet juk karalienės vizitui organizuoti buvo skirti pinigai iš Vyriausybės specialaus fondo? Viešai skelbta – apie pusantro milijono litų (beveik 435 tūkst. eurų. – Red.).
– Pinigų buvo, bet juos išnaudojo. Tam davė, tam davė, o šitam ir neliko. Biudžetas nebuvo apgalvotas, nebuvo tinkamai apskaičiuotos išlaidos.
Prezidentas buvo sukrėstas – juk karalienės vizito nebeatšauksi. Tada pasisiūlėme, kad sumokės „Ida Basar“. Mes tokių pinigų neturėjome. Paėmėme kreditą ir sumokėjome. Už porcelianą, sidabrą, krištolą.
– Kiek?
– Negaliu sakyti. Šimtus tūkstančių litų.
– Tiek, kiek kainavo neblogas butas Vilniuje?
– Kalbos nėra, kad taip! Bet tada buvo kitas pinigas. Dabar už tiek gero buto Vilniuje nenupirktum.
– Ar mokėdamas už servizą jau žinojote, kad pinigų niekada neatgausite?
– Ne, mes iš viso nemanėme, kad turėsime mokėti už karalienės vakarienei skirtus indus, įrankius ir taures. Nebuvo net susitarimo.
Buvome 100 procentų įsitikinę, kad sąskaitas apmokės Prezidentūra, bet staiga sužinojome: ji neturi pinigų.
Ir sąskaitas apmokėjome mes. Nei gyrėmės, nei kam nors sakėme, bet dabar, po tiek metų, galiu atskleisti, kaip buvo.
– O vėliau, kai karalienė išvyko, nebandėte tų pinigų atgauti?
– Mes ne kartą prašėme Prezidentūros pradėti mokėti už indus, įrankius ir krištolą, kurių sąskaitą apmokėjome pasiėmę kreditą, bet mums sakydavo, kad pinigų nėra. Nėra ir nėra. Ir neatsirado.
2008 metų kovo 11-ąją baigėsi mūsų sutartis su Prezidentūra, niekas mums tų pinigų neišmokėjo. Servizą išsivežėme. Juk tai – mūsų nuosavybė.
– Ką darėte su 600 lėkščių?
– Pirmiausia lėkščių liko ne tiek. Buvo natūralūs nuostoliai, apie 15 procentų sudužo.
Prezidentui labai patiko šie indai, jis norėjo juos parodyti kuo daugiau žmonių, todėl jie būdavo serviruojami ir vakarienių, ir darbo pietų metu.
– 15 procentų sudaužytų indų – labai daug. Gal vieną kitą mažesnę lėkštę ar šakutę svečiai galėjo išsinešti prisiminimui?
– Į šį klausimą neatsakysiu.
– Kur vežėte tuos kelis šimtus likusių lėkščių?
– Atsirado žmonių, kurie trečdalį šio servizo, įrankių ir taurių iš mūsų įsigijo, – tai šešiems asmenims, tai dvylikai.
Jiems atrodė, kad karalienės vizitas – istorinis įvykis, vaikams ir anūkams, proanūkiams liks relikvija. O kam mums juos laikyti?
– O kur jūs laikote likusius indus?
– Vokietijoje įsigijome specialių dėžių su ratukais. Į kiekvieną tilpo po 30 lėkščių. Servizas svėrė pusę tonos. Jam pervežti reikėjo mikroautobuso.
Šiuo metu servizą laikome namuose. Jam skirta patalpa rūsyje.
– Ar savo svečiams serviruojate kaip karaliams?
– Ne, tų lėkščių ar taurių niekam neduodame.
Namuose turime kitų servizų. O šitų niekur nenaudojame ir neperleidžiame. Man tai – kaip kokia ikona.
Nors nesigailiu, kad dalį pardaviau, – tie žmonės išsaugos.
– Ar žinote, iš kurių lėkščių valgė karalienė?
– Tas lėkščių, įrankių, taurių komplektas, kurį naudojo karališkoji pora, – mūsų indaujoje. Tai garbingiausia mūsų namų vieta.
– Ar jūs sulaukėte prašymų serviruoti kam nors stalą šiais indais?
– Buvo tokių prašymų, bet mes atsakėme neigiamai. Mums nedavė garantijų, kad užtikrins lėkščių saugumą. Aš vieną lėkštę, jei ji būtų sudaužyta, įvertinau 500 eurų ir su šia sąlyga niekas nesutiko. Jos tiek nekainavo, bet aš jas dabar taip vertinu. Tiesiog nenorime nupiginti.
Iki 2017-ųjų, kai „Ida Basar“ restoranas buvo uždarytas, kartais į mus kreipdavosi klientai, prašydami serviruoti tuos indus ruošiant vakarienę 12, 16, 24 žmonėms.
Duodavome savo restoranui naudotis šiais indais, nes su jais dirbo mūsų personalas, bet už atskirą kainą. Priklausomai nuo žmonių skaičiaus, buvo imamas nuo 1 iki 3 tūkstančių eurų mokestis. Už norą reikia mokėti.
– Ar gavote iš tos istorijos pamoką? Pavyzdžiui, kad nereikia daryti gerų darbų?
– Reikia daryti gerus darbus. Mes su Henrita laimingi, kad atsiradome laiku ir vietoje, turėjome galimybę dirbti, aptarnauti tokio pasaulinio lygio asmenybes.
O dėl indų jokios nuoskaudos nejaučiame. Mes padarėme, kad būtų gerai. Štai ir viskas. Dabar kartais girdžiu: „O kodėl jūs tą servizą turite?“ „Mes jį nusipirkome!“ – atsakau.
Beje, po Elizabeth II vizito V.Kontrauskas tapo karalienės gerbėju ir pradėjo rinkti indų, susijusių su šia monarche, kolekciją. Šiuo metu joje – 250 eksponatų.
