Dar gražesnes konspiracijas mums žėrė beveik viską jau praradęs Ramūnas Karbauskis, sakydamas, kad „Lietuvos valdžiai karas tarp Rusijos ir Ukrainos leistų paslėpti sparčiai augančiais šildymo, elektros ir kuro kainas, brangstančius maisto produktus.“
Kas vienyja Gintautą Palucką ir Ramūną Karbauskį – tai ne tik atviras absurdas, tačiau ir politinių nesėkmių šleifas. Pralaimėje beveik viską, ką politikoje įmanoma pralaimėti, nesugebėję atsispirti nuo visiško dugno, matyt, nieko keisto, kad vietoj bandymo tapti gerbiamais politikais – atidavė visas savo jėgas mėginimams kitus nutempti į tokį patį dugną. Kaip senoje hiperbolės dainoje – „kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“ – anei moralės, anei širdies, anei smegenų.
Juk vis dėl to, ko dar šiandien trūksta, jog patikėtum šitomis politinėmis kamikadzėmis? Ar yra žmogus, kuris tiki, kad karas Ukrainoje prasidėjo dėl to, kad vyriausybė galėtų pakarksėti, kaip pasakoja „atsinaujinusių“ socialdemokratų ikona ar dėl to, kad galėtume nusukti dėmesį nuo šildymo kainų, kaip bandė mus įtikinti agrooligarchas Karbauskis? Apskritai, ar įmanomas toks dalykas, kaip perdėtas karo sureikšminimas? Ir dar Lietuvoje su mūsų krauju paženklinta istorija.
Koks beribis pasaulio negailestingumas, kai pagalvoji, kad šiandien Ukrainoje girdėti sprogimai, važinėja rusų tankai vien tik tam, kad, anot mūsų opozicijos lyderių, padėtų mūsų vyriausybei prisidėti papildomą varganą procentėlį prie savo reitingų.
Vis dėl to reikia pripažinti, kad tokia skurdi Lietuvos politinė realybė, kurios pamokas dabar galime mokytis iš krauju rašomo Ukrainos istorijos vadovėlio, yra veikiau Lietuvos realijų taisyklė, nei išimtis. Nuolatinis gyvenimas sukišus galvą į smėlį, atviras ne tik tikrų grėsmių, bet ir ištisų politikos laukų – geopolitikos, ekonomikos neigimas yra status quo, kuriuo gyvena nuo ryto iki vakaro dėl sūrelių ir batono kainų besiginčyjantys politikai, politiką suprantantys tik kaip meną būti išrinktam, pasakius rinkėjui, tai ką jis nori girdėti.
Ir šiandien šita, nepabijokime aštresnio žodžio, tiesiog patologiška meilė populizmui, sužibėjo neregėtu grotesku. Klausimas šiuo atveju yra ne tik apie mūsų politines „žvaigždes“, tačiau ir apie armijas jų pasekėjų, kurie kiekvieną dieną norėdami patikėti savo lyderiais ar geriau jaustis dėl savo tarnystės moraliai kapituliavusiems politikams, stato absurdiškus intelektualinius Potiomkino kaimus.
Abipus Atlanto politikos elitas, net jei ir ne vieningas sprendimuose, buvo vieningi pripažindami Rusijos grėsmę. Nesvarbu, kaip tai atsiskleidė – ar Makrono ir Šolčo vizitais į Maskvą bandant susikalbėti, ar JAV ir JK skleidžiamomis žinutėmis apie neišvengiamą karą. Bet. Visi pripažino, kad saugumo situacija Europoje yra tragiška. Bene pirmą kartą net ir kalbos apie III pasaulinį karą atsirado ne tik istorijos fantastų, bet ir politikų žinutėse.
Net kai situacija buvo akivaizdi ir vienintelis klausimas, kurį buvo verta kelti – tai kada ir kaip bus pralietas ukrainiečių kraujas, patogiai gyvenantys Paluckai ir Karbauskiai visas savo jėgas skyrė ne ieškodami, ką dar galėtų padaryti Lietuva, tačiau ieškodami klaidų vyriausybėje, kuri mat per daug akcentuoja de facto vykstantį karą Europoje.
Neturiu nė menkiausios abejonės, net ir aukoms pasiekus tūkstančius, tarnyste tautai besidengianti oportunistų minia toliau bandys išspausti kokią nors absurdo versiją ir nukreipti dėmesį nuo akivaizdžios Rusijos agresijos problemos prie vyriausybės.
Jau girdėjome ir kaip vyriausybė kalta, kad nepalaikė Lukašenkos, masiškai nešančio taiką ir stabilumą savo šalyje lazdomis ir kalėjimų vienutėmis. Tai kodėlgi į šitą pasakų knygą neįrašius ir dar vieno skyrelio – apie tai, kaip, pavyzdžiui, kažkokiu mistiniu būdu Lietuva būtų galėjusi įtikinti Lukašenką neprisidėti prie invazijos Ukrainoje, net kai Lukašenka jau seniausiai visą Baltarusiją yra pardavęs Rusijai ir faktiškai jos nekontroliuoja. Jei ne ši pasaka, tai, neabejoju, bus kokia kita, nes Paluckai ir Karbauskiai politikais gali jaustis tik atsiriboję nuo realybės ir išėję į savo fantazijų pasaulį. Tas neturėtų stebinti, kai reikalinga itin laki fantazija jau vien tam, kad apskritai juos būtų galima traktuoti politikais.
Mes dažnai kalbame apie Rusijos ir vis dažniau dabar jau ir apie Kinijos informacinius karus, tačiau retai susimąstom apie tai, kiek atvirai absurdiškų minčių ir naratyvų galima išgirsti pačioje Lietuvoje. Nepaisant to, kad politikos sfera be proto plati – politikos fantastams neužtenka savo programų, tiesą pasakius, jiems jų apskritai net nereikia, nes vietoj politikos jie visada gali pasiūlyti tiesiog tuščią kritiką. Blogiausiu atveju pridėti ir vieną kitą konspiracijos teoriją. Rinkėjai juk buki.
Esu tikra, kad situacija Ukrainoje prikaustys daugelio mūsų politikų dėmesį. Tik kai kurie ją stebėti tegalės kiaulės akimis. Tomis pačiomis, kurios stebėdamos, kaip Ukraina, kuriai nepavyko nueiti integracijos į vakarus keliu, kuri dabar turi savo gyvybėmis išsikovoti teisę brėžti savo politinę trajekoriją, tesugebėjo išspausti „nereikia karksėti“ ir „jūs geriau pažiūrėkite į šildymo kainas“. Tarytum Lietuvoje neužtektų vietos viskam, todėl atsitraukti visų pirma reikia nuo visiškų beprasmių smulkmenų – tokių kaip antai mūsų saugumas ir karas Europoje.
Didžiai abejoju, kad ponas Paluckas ar ponas Karbauskis tą patį kriuksėtų, jei sprogimai girdėtųsi ne Kijeve, o Vilniuje. Tiek šitiems opozicijos ponams, tiek jų pasekėjams dabar vertėtų pradėti melstis, kad neateis laikas, kai ir šitą scenarijų istorija patikrins realybėje.
Sako kuprotą tik grabas ištiesina, Būtų gerai, kad atrastų jėgų kokiais kitais būdais išsitiesinti. Rekomenduoju knygas ir jogą.
Padeda.
