Tai karantino laikotarpio pokytis. Anksčiau močiutės parduotuvėse be saiko plėšdavo maišelius arba dėdavo į juos net tai, kas visai nebūtina. Pavyzdžiui, mineralinio vandens butelius.
Smulkmena, palyginti su kitomis užgriuvusiomis bėdomis. Kad tokių atsiranda daugiau – taip.
Ištuštėjo miesto transportas, tačiau likę keleiviai pajuto, kad galima pasivažinėti ir nemokamai. Kaip? Ogi už grynuosius pinigus vienkartinių bilietų nenusipirksi nė viename autobuse ar troleibuse.
Kai dar nebuvo paskelbtas karantinas, o ši naujovė jau atsirado, kilo sąmyšis. Buvo, kad neramūs keleiviai trankė stalčius, kuriuose paduodami pinigai ir bilietai. Buvo, kad ir vairuotojų kabinų duris kojomis spardė – kodėl neparduodami bilietai? Ką daryti, jei įlips kontrolė?
Kai atėjo karantino dienos, tokie keleiviai greitai suuodė, kad kontrolieriai į autobusų ir troleibusų salonus nebelipa.
Nebent pasižvalgo pro langus. O ir pasiaiškinimą jiems zuikiai pasiruošę: grynųjų pinigų turiu, jų nepriima, o va mokėjimo kortelės, kuria bent jau spaudos kioske arba prekybos centre galėčiau pasipildyti Vilniečio kortelę, neturiu.
Apie papildymą internetu išvis nieko nenutuokiu. Apie kažkokias programėles – taip pat.
Kontrolieriai numoja ranka į tokius keleivius. Dabar svarbiau stebėti, kaip miesto transporte vilniečiai laikosi atstumo, ar neskuba, ar nebūna grūsčių, ar nemėgina veržtis pro priekines duris.
Tad sustojus stotelėse iš autobusų ir troleibusų pabyra apšepę, susivėlę, nekokį aromatą skleidžiantys keleiviai. Ypač jų daug iš sostinės pakraščių atvežusiame transporte.
Įprato taip važinėtis ir kai kurių įmonių darbuotojai, kuriems būtina į darbą. Juk algą nurėžė, taupyti reikia. O bilieto mėnesiui dabar žymėti neapsimoka. Nežinia, kada sustos įmonė, kada griežtės karantino sąlygos.
Pasiūlymų dėl nemokamo miesto transporto šiuo sunkiu laiku jau buvo. Tačiau tai gali būti naudinga ir ateičiai, nes ši idėja kada nors ir vėl atgims.
Tuo metu geležinkelininkai parodė, kad jie nesutinka traukiniais vežti nemokamai. Tik tai padaryti sunkiai sekasi. Vilniaus geležinkelio stotyje tam įdiegtos naujovės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jos labiau skirtos keleivių saugumui.
Dabar į stotį pateksi tik pro vienas duris, arčiausiai bilietų kasų. Ir tik nusipirkęs bilietą žengsi į požeminę perėją link traukinių. Mat prie įėjimo budi apsaugininkas, kuris paprašys bilietą parodyti. Tad sunku pasakyti, kad karantino sąlygomis tai puikus išradimas, kad tai nekels spūsčių, nebus stabčiojimų ir papildomų galimybių apsikrėsti. Juolab kad į traukinius keleiviams uždrausta patekti ir pėsčiųjų tiltu.
Apsaugininko kiekvienoje stotelėje, iš kurių traukiniai vyksta į Vilnių, nepastatysi. Daugelyje jų nėra bilietų kasų, tad čia įlipę žmonės elgiasi daug drąsiau.
Vis dėlto stebuklingu būdu zuikiai patenka ir į traukinius, vykstančius iš Vilniaus, sugriežtinusio keleivių kontrolę. Ir ne kokie augaloti jaunuoliai, o vyresnio amžiaus moterys. Karantino sąlygomis jos daug nevarsto burnos, ištardamos tik vieną žodį: „Neturiu.“ Ir kontrolierius pustuščiu vagonu nueina tolyn.
O patikrinęs du dezinfekcinio skysčio dozatorius, kurie dabar įrengti visuose keleiviniuose traukiniuose, vieną ir vėl randa tuščią. Ir jau garsiai nusistebi, kad skystį turbūt nusipylė keleiviai.
Kad skysčio reikia kitiems keleiviams, nesvarbu. Juk tai dar vienas būdas sutaupyti.
