„Juvelyrinis darbas“, – jau ne kartą šiuos žodžius iš kolegų teko girdėti Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 3-iosios komandos ugniagesiams A.Lysenkai ir L.Barkui.
Tačiau iš jų pasakojimo apie praėjusio šeštadienio vakaro įvykį, kai teko skubėti į vaikų ligoninę Santariškėse, galima pajusti: geriau tokių operacijų būtų mažiau.
Iš tiesų – kampiniu šlifuokliu „Makita“ pjauti metalinę detalę, užveržusią ir beveik nurovusią dvejų metų berniuko pirštą – ne pats maloniausias darbas. Jeigu instrumentas būtų slystelėjęs bent milimetrą į šalį, piršto jau nebūtų pavykę išgelbėti. Bet chirurgams talkinę ugniagesiai gelbėtojai darbą atliko puikiai.
Klausimas – apie įrangą
Daugiau kaip valandą. Tiek truko berniuko piršto gelbėjimo operacija. Tačiau vykdami į Santariškes A.Lysenka ir L.Barkus nežinojo, kokį darbą teks atlikti.
Kad jis bus nepaprastas, ugniagesiai suprato gavę medikų nurodymą prieš einant į operacinę persirengti steriliais drabužiais. „Mus išrengė iki glaudžių“, – prisiminęs nusišypsojo L.Barkus.
Ugniagesiai prisipažino: vaizdas operacinėje sukrėtė. Vaikas buvo praradęs sąmonę, pirštas, ant kurio buvo užmauta veržlė, vos laikėsi ant audinių.
„Chirurgas paklausė: kokią įrangą turite? Parodėme kampinį šlifuoklį. Medikas linktelėjo galva: tiks“, – pasakojo A.Lysenka. Reikėjo skubėti, nes detalė veržė pirštą, jo audiniuose ilgai necirkuliavo kraujas.
Nelaimė – per varžybas
Paaiškėjo, kad nelaimė įvyko per šonaslydžio varžybas, kuriose varžėsi berniuko tėvas. Aikštelėje buvo ir pneumatinis prietaisas automobilių ratlankių veržlėms prisukti. Berniukas į veržlę įkišo dešinės rankos rodomąjį pirštą ir prietaisas įsijungė.
Šalia operacinės blaškėsi į ligoninę sužalotą sūnų atvežęs išbalęs tėvas.
Tačiau nei kampinį šlifuoklį paėmęs A.Lysenka, nei chirurgai iš pradžių nežinojo, ar neįprasta operacija pavyks.
„Kai pradėjo pjauti, pamaniau – tegu duoda įrankį man“, – prisipažino šalia operacinio stalo stovėjęs L.Barkus. Tačiau A.Lysenka trauktis neketino.
Detalę pavyko atlenkti
Kietą japoniško plieno detalę reikėjo ne tik perpjauti. Iš kitos pusės ją dar teko įpjauti, kad veržlę būtų galima atlenkti.
A.Lysenka jau nebeprisimena, kiek visokių įrankių buvo aplink operacinį stalą.
Detalę L.Barkus arba jam talkinęs gydytojas bandė išlaikyti medicininėmis replėmis, spaustuvais. Kol ugniagesys pjovė, plieną medicinos seserys mėgino atšaldyti švirkštais švirkšdamos vandenį.
„Dabar sako, kad padarėme juvelyrinį darbą. Bet tegul pasižiūri, kokiu įrankiu jį atlikome“, – rodydamas kampinį šlifuoklį „Makita“ kalbėjo L.Barkus.
Po truputį įpjovimas vis gilėjo, tačiau iškilo dar dvi problemos – kaip apsaugoti vaiko pirštą, kad kampinio šlifuoklio diskas jo neįpjautų, ir kuo detalę praskėsti?
Tačiau prieš tai reikėjo baigti pjauti. Medikai po milimetrą tarp piršto ir detalės mėgino prakišti specialią medžiagą ir ugniagesiams pavyko neįpjauti piršto audinių. Paskui vienas gydytojas pasiūlė atnešti gipso laužiklį. Juo pasisekė detalę praskėsti.
Kai pjovė, pirštas buvo baltas. Numovus detalę jis ėmė atgauti įprastinę spalvą.
Vaduoja ir iš antrankių
Nedidelis kampinis šlifuoklis ugniagesių automobilyje atsirado neseniai. Anksčiau jie metalą pjaudavo vien didžiuliu pjūklu. Tačiau panašių gelbėjimo darbų pasitaiko vis dažniau.
Štai L.Barkui nuo 14-mečio piršto tuo pačiu šlifuokliu teko pjauti guolį. Paauglys jį užsimovė vakare, pajuokavo, kad tai gražus žiedas, ir nuėjo miegoti.
Rytą jis prabudo ištinusiu pirštu, nuo kurio guolio jau nebebuvo įmanoma numauti.
O suaugęs vyras pirštą buvo įkišęs į čiaupą. Jį L.Barkui teko įpjauti, kad išlaisvintų galūnę.
Tik prisiminę antrankius, iš kurių tenka laisvinti vilniečius, ugniagesiai pralinksmėja. „Taip, dažnai jų pasitaiko, ypač visokių rožinių“, – sakė A.Lysenka.
Pasitaikė, kad iš antrankių teko vaduoti ir mažos mergaitės rankas. Ją pas ugniagesius atvežusi motina labai raudo – kaip paaiškinsi, iš kur namuose antrankiai?
Kad išlaisvintų iš antrankių, ugniagesiai kampinio šlifuoklio nenaudoja. Tam jie turi žirkles metalui karpyti.
