Jau trylika metų rašome paraiškas ES struktūriniams paramos fondams, o gautus pinigus paverčiame trinkelėmis, šviestuvais ir suoliukais. Gražėja mūsų provincija. Metai iš metų. Tos mielos tuščios gatvės ir aikštės be žmonių, renovuotos mokyklos be vaikų. Visa tai – ritualinis žolelių kompresas velioniui, kurio mirties nėra kam konstatuoti, nes paskutinis valsčiaus koroneris seniai emigravo.
Bet ką nors daryti reikia – tauta juk išsivaikščios! Todėl vis naujų vyriausybių nariai nutaisę vis tą patį susirūpinusį veidą ramina save kalbomis apie emigracijos stabdymą ir regionų gaivinimą.
Atsikvošėkite. Briuselio eurais ir valdininkų pliurpalais tepama paciento galūnė – seniai pamėlusi. Ją reikia nupjauti ir gelbėti nuo gangrenos tai, kas liko.
Tos socialinės dykros, kuriomis stulbinamu greičiu virsta Lietuva, – jau prarastos. Tegu tai būna rezervas (ar rezervatas) turintiems veiklos idėjų. Galbūt kai kam reikės medžioklės plotų ar didelių teritorijų, kuriose būtų galima ką nors laikyti už spygliuotos vielos. Žalia, gausiai upių ir ežerų išvagota žemė bus tinkama specifinėms turizmo šakoms, ekstremaliems nuotykiams negyvenamoje Europos žemyno teritorijoje.
Jau šio dešimtmečio pabaigoje ištisuose Lietuvos rajonuose gyventojų tankis bus ne didesnis nei penki ar vos du žmonės kvadratiniame kilometre. Pagal šį rodiklį susilyginsime su tokiomis puikiomis didžiomis šalimis kaip Australija ir Kanada. Bet kas pasakė, kad ten gyventi blogai? Palyginti su Makau sala, kur kilometre grūdasi 21 tūkst. gyventojų, ar Honkongo skruzdėlynu, tai bus žemiškasis rojus, kuriame atsidūrus norisi sušukti: „Real is beautiful!“
Žemaitės, Vaižganto, J.Baltušio ir kitų giesmininkų aprašytoji Lietuva baigia išsivaikščioti. Merdinčių kaimų ir miestelių gyventojai jau porą dešimtmečių iš gimtųjų vietų traukia dviem kryptimis: į užsienį arba į Vilnių.
Sugrįžusieji iš emigracijos dažniausiai įsikuria sostinėje, nes provincijoje uždustų. Ne nuo gaivaus oro – yra kitų specifinių gyvenimo mūsų kaime veiksnių.
Šiame tautų kraustymosi procese mes – ne išskirtiniai. Daugelyje šalių baigia išnykti kaimo populiacijos. Galimybes teikia miestai, net jei jie yra kitoje šalyje. Vilnius persikėlusį į jį kaimo žmogų piktina savo vis dar žaislinėmis spūstimis. Žmogus baisisi nekilnojamojo turto ir kitų prekių kainomis, kaip savaime suprantamą dalyką priima didžiausią gerai apmokamo darbo pasiūlą. Nes šis miestas – energijos turinti vieta su geromis galimybėmis. Šiaudas, kurio reikėtų įsikibti, nes plausto niekas neduos.
Gaila, kad Vilnius – ne uostas su visomis atitinkamomis galimybėmis ir patogumais. Tačiau visai netoli yra Kaunas. Dviem miestams plečiantis vienas kito kryptimi, jų sąjunga tik paspartintų procesą. Tarp jų plytintys tušti slėniai ir ištuštėję miesteliai kada nors turėtų tapti mūsų vienintelio tankiau (bet ne per tirštai) gyvenamo didelio didmiesčio dalimi.
Šiame istorinės raidos etape demografija mums nėra palanki, o emigracijos mastas baugina. Tačiau krizė – tai ne tik grėsmė, bet ir galimybė. Futurologai teigia, kad daug tautinių valstybių ateityje nunyks kaip struktūros, o jas pakeis kosmopolitiški supermiestai. Toliau drastiškai mažės tradicinių darbo vietų, o kompiuterinis raštingumas bus savaime suprantama išsilavinusio žmogaus savybė. Kaip kadaise – mokėjimas rašyti ar skaičiuoti. Lietuva neliks šių procesų nuošalėje.
Ir nereikia savęs apgaudinėti: čia jau niekada stebuklingai neims rastis daugiau žmonių – daugės tik tuščių žemių plotų.
Tačiau sostinė augs ir stiprės. Sukūrus ir įgyvendinus gerą planą, ji bus ta klestinti vieta, kurią nelabai tolimos ateities kartos vadins savo tėvyne.
