Kam? Labai reikėjo: šeima iš didmiesčio patraukė į kaimą laimės ieškoti, vežioti vaikus į mokyklą ar darželį senučiuku golfuku ir nepatogu, ir žiemą užklimpti galima. O ką tik nuo konvejerio nuriedėjęs autobusas – kaip sykis.
Verslo planas puikus – šeimos galva surenka vaikus iš visos apylinkės, nubogina juos į mokyklą ir atgal, o savivaldybė už šią paslaugą sumoka tiek, kad užteks ir išperkamąją nuomą sumokėti, ir dar duonai su sviestu liks.
Bėda tik viena – tų vaikų, pasirodo, deficitas. Atsisako kaimo moterys juos gimdyti, o ir jų vis mažiau, kaip ir vyrų. Štai ir liko šeima su nauju autobusu, tik nei pinigo jis uždirba, nei valgomas.
Kelių žmonių nelaimė? Taip. O jeigu taip nutiktų su visu miestu? Baisoka. O jeigu su visa valstybe? Nieko tokio, jeigu tai – Lietuva.
Parsiplukdėme darbščių korėjiečių apsukriems norvegams sumontuotą milžinišką laivą su dujų įranga, paklojome ir dar ilgai plosime šiurpą keliančias sumas, tiktai bėda bėdužė – dujų tai niekam nereikia. Anei „braliukams“, anei išdidiesiems estams. Lenkams, ir tiems, neįsiūlysi.
Aišku, dujų turtinga Maskva kad išsigando, tai iškart sumažino kainas. Maždaug penktadaliu. Kad mokėtume tiek, kiek visi. Pasidžiaugė Lietuva porą metelių ir užteks: terminalas kainuoja, jo niekam aplinkui nereikia, tai dabar tuo pačiu penktadaliu tos pačios dujos ir pabrangs.
Būtų galima tą priedą prie dabartinės kainos pakrikštyti Irmanto Mikelionio mokesčiu. Juk būtent įžeidžiojo prokuroro ir konservatorių dėka buvo sužlugdyta šviesaus atminimo Bronislovo Lubio užmačia pusdykiai Lietuvai nupirkti terminalą. Tik kelis kartus mažesnį. Tokį, kokio reikia dydžio, tik, deja, nereikalingą pernelyg ambicingai valstybei.
