„Iki sausio 13-osios VRM turėjo informacijos, kad gali būti X
diena. Vienos dienos tikslumu, ta informacija buvo gauta ne iš vieno
– iš kelių šaltinių“, – apklausiamas liudytoju Vilniaus
apygardos teisme Sausio 13-osios byloje trečiadienį sakė tuometinis
vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.
Vėliau jis po posėdžio BNS teigė, kad jo šaltiniai apie aukas
nekalbėjo.
„Čia mano paslaptis. Aš tą žinojau iš kelių šaltinių,
negaliu sakyti (kas jie), jie Vilniuje gyvena. Įvyko sausio 13-oji,
apie aukas nebuvo kalbama, niekas nenumatė ar dešimt, ar trylika“,
– BNS teigė M.Misiukonis.
Ministras teismo posėdyje pasakojo, kad buvo išsiuntęs
telegramas Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų
vadovams, buvo sustiprintas budėjimas miestuose ir rajonuose.
„Kada tapo žinoma, kad yra aukų ir sužeistųjų, bandžiau
prisiskambinti Uschopčikui (sovietų kariuomenės Vilniaus garnizono
vadui – BNS). Man buvo atsakyta, kad divizijos vadas ilsisi“ , –
prisiminė M.Misiukonis.
Jis liudijimo pradžioje pasakojo, kad 1990 metų pabaigoje
situacija Lietuvoje buvo įtempta: „Buvo karinis kontekstas, tam
tikros politinės jėgos, neskirčiau nei radikaliai nusiteikusių
kairiųjų, nei radikaliai dešiniųjų. Buvo daug mitingų,
demonstracijų. VRM ėmėsi būtinų priemonių, kad šiuos procesus
žinotų ir kontroliuotų.“
Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras
teismui pasakojo, kad 1991 metų sausio 13-ąją dalis tuometinės
milicijos pareigūnų be ginklų buvo nusiųsti prie Radijo ir
televizijos komiteto pastato bei televizijos bokšto. Aiškindamas,
kodėl Lietuvos pareigūnai buvo neginkluoti, M.Misiukonis sakė, kad
norėta kariams parodyti, jog kilus ginkluotam konfliktui gali
nukentėti labai daug civilių žmonių.
M.Misiukonis taip pat pasakojo apie bandymus įmonėse su jo
palaiminimu įsteigti draugovininkų organizacijas, tačiau jis
įžvelgęs klastą ir to nepalaikęs. Jis prisiminė, kad 1990
gegužę ar balandį atvyko trijų žmonių delegacija, jie
prisistatė darbininkais, vienas kalbėjo lietuviškai, kiti
rusiškai. Atvykėliai tikino, kad jų tikslas – apsaugoti
sąjunginio pavaldumo įmones.
„Aš jaučiau, kad tai priedanga. Pasakiau, kad tvarką
užtikrins Vidaus reikalų ministerija“ , – sakė M.Misiukonis.
Jis įtarė, kad draugovininkus norėta panaudota patruliuoti
gatvėse.
Ministras sakė jautęs, kad tuo mėginta suskaldyti jo
vadovaujamą ministeriją.
„Aš sieju su tuo, kad užėmus kariškiams, reikalinga Vidaus
reikalų ministerija, kuri vykdo sovietų įstatymus“, – sakė
liudytojas.
M.Misiukonis teismui taip pat pasakojo apie savo bendravimą su
tuometiniu sovietų vidaus reikalų ministru Vladimiru Bakatinu.
M.Misiukonis pasakojo, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę,
vidaus reikalų ministerijos įstaigas materialiai aprūpindavo
Maskva. Įkalinimo įstaigose tuo metu buvo 9,5 tūkst. asmenų, jie
turėjo būti maitinami.
„Tačiau Vyriausybė nesuteikė mums finansavimo ir visus metus
mes buvome finansuojami Maskvos. VRM ministru buvo Bakatinas, jis
suprato situaciją. Supratau, kad jis vengė įsivelti į karinį
konfliktą. (..) Jis buvo stabilizatorius, kuris neleido pasireikšti
radikalioms ne tik karinėms, bet ir politinėms pajėgoms. (..) Esant
ministrui Pugo, bendravimas buvo sudėtingas. Jis neklausė kitos
pusės. Su Bakatinu diskutavome, su Pugo diskutuoti negalėjome“,
– aiškino liudytojas.
Teismas ankstesniuose posėdžiuose liudytojais yra apklausęs
tuometinį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios
Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą
Maskvoje Egidijų Bičkauską, 1990–1992 metais miškų ūkio
ministro pareigas ėjusį Vaidotą Antanaitį, Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą Aleksandrą Abišalą.
Ši byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena
didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų
istorijoje. Teisiamųjų suole sėdi du asmenys, tačiau dar per 60
kaltinamųjų yra teisiami už akių. Jie kaltinami karo nusikaltimais
ir nusikaltimais žmoniškumui. Nukentėjusiaisiais byloje pripažinta
beveik 500 žmonių, liudytojų – apie tūkstantis. Bylą sudaro 709
tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams
daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir
televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.