Šiandien dailininkas N.Treinys yra daugybės Lietuvos institucijų ženklų, uniformų, apdovanojimų autorius. Jo ranka pridėta prie Sausio 13-osios medalio ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojimo. Sukurta daug uniformų, dalis jų puikuojasi BBC seriale pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Šiuo metu N.Treinys dirba valstybinėje įmonėje dizaineriu-maketuotoju.
„Jei tau gera šitoje valstybėje gyventi, tu myli tą šalį ir jos simbolius. Jei esi nevykėlis, neturi išsiugdęs tam tikrų gyvenimiškų savybių, tai eini šone žiūrėdamas į kitus ir kyla baisus diskomfortas. Toks žmogus nepatenkintas savo padėtimi, valstybe ir jam nereikia jokių trispalvių. Kiekvienas gauna tiek, kiek yra vertas“, – teigė pašnekovas.
Pokalbio metu jo atlape švyti Lietuvos ir NATO vėliavomis puoštas ženkliukas. Pastebėjęs žvilgsnį N.Treinys skuba paaiškinti, kad viską sujungiantis žiedas simbolizuoja vienybę. Tai prezidento Valdo Adamkaus prašymu dailininko kurtas atminimo ženklas skirtas Lietuvos kvietimui į NATO.
– Kokios mintys ir prisiminimai iškyla prakalbus apie Kovo 11-ąją? – lrytas.lt pasiteiravo Lietuvos laisvės gynėjo N.Treinio.
– Pirmiausia prisimenu 1989 metų rugsėjo 1 dieną, kai grįžau iš tarnybos sovietų kariuomenėje Baltarusijoje. Tuo metu buvau Vilniaus dailės akademijos antrakursis. Išlipęs iš traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje jau žinojau, kad Gedimino pilies bokšte plevėsuoja trispalvė. Specialiai nuvažiavau troleibusu iki bokšto, kad savo akimis pamatyčiau tą vaizdą. Tai buvo didžiulis dalykas ir pajutau, kaip Lietuvoje jau pučia dideli permainų vėjai.
1990-ųjų kovo 11-ąją buvo skelbiama nepriklausomybė. Širdyje jautėme, kad kitaip ir negali būti. Žinojome, kad bus pasirašomas Nepriklausomybės atkūrimo aktas ir visi buvo gana ramūs. Kitą dieną, kovo 12-ąją, nuėjau prie Seimo rūmų ir pamačiau, kad jau nuluptas sovietinis herbas. Tai buvo svarbus ženklas.
– Ar tuomet nusprendėte būti trispalvės sergėtojas?
– 1990 metų rugsėjį Trakų pilyje daviau šaulio priesaiką, o 1991 metų sausio mėnesį Šaulių sąjunga apsisprendė pradėti budėjimus, nes Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Buvo pasakyta traukti visiems ginklus iš kur kas gali, nes ginsimės. Vilniaus štabas šaulius pradėjo skirstyti į postus – kas prie parlamento, kas prie Vyriausybės, kas prie televizijos. Man teko saugoti trispalvę Gedimino pilies bokšte.
Buvo pristatyta butelių su benzinu, jei prireiktų, mėtyti iš bokšto ant užpuolikų. Taip pat ietys iš muziejaus vitrinų išimtos ir pastatytos prie durų. Šalia keli medžiokliniai ir mokomieji šautuvai. Jei laisvės nebūtume apgynę, pirmiausia rusai būtų puolę raudonos vėliavos iškelti.
Gedimino pilies sergėtojo postas buvo panaikintas kovo mėnesį, kai viskas nurimo ir čia vėl pradėjo dirbti muziejus.
– Ką Lietuvos trispalvės simbolis reiškė gyventojams nepriklausomybės aušroje?
– Trispalvė buvo labai svarbi. Pamenu, dar ankstesnius laikus, kaip būdamas paauglys po pamokų vykau aplankyti močiutės, kuri gyveno Utenos priemiestyje, už kelių kilometrų nuo mūsų šeimos namų. Ji ištraukė senus giminės dokumentus, originalius žemių planus, bankų kvitus, sidabrinius litus. Ji padarė reviziją ir sakė, kad gali kada numirti, todėl skrynioje laikomus daiktus man atidavė ir paskui taukšt ant viršaus trispalvę. Aš apstulbau.
Kaip dabar atsimenu, kaip atsisegu striukę ir įsikišu trispalvę (rodo į atlapotą švarko užantį – Red.). Grįžęs namo pakabinau trispalvę. Ji kvepėjo senove, sveikutėlė ir kandžių nesuėsta. Parodžiau tik keliems klasės draugams, nes buvo draudžiama ir man būtų buvę viskas, jei kas būtų sužinoję. Dar 1933 metais močiutė parduotuvėje nusipirkusi trijų skirtingų spalvų medžiagos pati pasiuvo tą vėliavą. Tai labai brangus man simbolis.
– Kaip manote, kodėl šiandien daliai žmonių net nekyla rankos valstybinių švenčių metu prie namo iškelti vėliavos ir taip pagerbti valstybę ir jos gyventojus?
– Kai kurie žmonės neturi tokių vertybių, jiems neįskiepyta tai ir jiems neįdomu, kaip Lietuva atkurta. Jei tavo tėvai dirbo mėsos kombinate ir vogdavo mėsą arba autobusų parke nelegaliai pildavosi benziną, jie tada gyveno gerai. Jei vaikas matė, kaip atkūrus nepriklausomybę tėvams atsirado problemų ir jie dejuoja, kaip prie ruso buvo geriau, tai vaikas taip ir manys.
Tokiose šeimose lieka auklėjimo spragų. Namie nėra patriotizmo idėjos ir tie dalykai žmonėms nebūna brangūs. Mūsų šeimoje tas auklėjimas buvo ir aš to mokau savo vaikus. Trispalvė ir vėliava su Vyčiu mūsų namuose kabo visada, valstybiniai ordinai šalyje, aplink Lietuvos kariai bei policijos pareigūnai.
Vaikai patys puoselėja patriotiškumą. Dukra Vasario 16-ąją įsisega trispalvę, visada ant kuprinės užrišta vėliavėlė. Sūnus taip pat vaikšto Vyčio ženklą ant striukės prisiklijavęs. Tai mūsų su žmona ir senelių auklėjimo pasekmė. Vaikai tai priima, jiems ne gėda ir jie tuo didžiuojasi.
– Valstybinių švenčių dienomis Lietuvoje privaloma iškelti vėliavą ir tai įtvirtinta įstatymu. Ką manote jūs?
– Įstatymas yra parašytas ir jį reikia vykdyti. Manau, to nedarančius gyventojus reikia bausti. Tėvas, kartą gavęs baudą, nenorės dar kartą gauti ir išleis dvidešimt eurų, pasikabins vėliavą. Vaikai tai pamatys ir nebereikės klausti, kodėl darželyje visi kabina, o pas mus nėra.
Prie mūsų namo trispalvė plazda kasdien, ne tik Kovo 11-ąją. Nepriklausomybės diena minima su iškilmingais pietumis. Jei oras gražus, dažniausiai važiuojame į mieste vykstančius šventinius renginius. Kovo 11-ąją mūsų šeimoje nuoširdžiai ir garsiai giedamas Lietuvos himnas.
