Šiemet siūlyta apdovanoti 55 kandidatus, daugiausia – kultūros ir meno srities atstovus, iš kurių tradiciškai išrinkta 10 lyderių.
„Matydamas ir pažinodamas Kristoforų laureatų darbus, kūrybą, semiuosi iš šių talentingų asmenybių idėjų ir stiprybės. Kaip mūsų miesto globėjas šv.Kristoforas neša savąją sunkią naštą ant pečių, taip ir jūs kiekvienas savo žiniomis ir darbais prasmingai nešate savo didelę svarbią naštą, kuri suteikia Vilniui laimėjimų, meilės.
Tegu ji bus džiuginanti ir įkvepianti vilniečius kurti miestui ir garsinti jo vardą“, – laureatus sveikino sostinės vadovas Remigijus Šimašius.
„Sostinė“ pristatė dešimt šiųmečių Šv.Kristoforo statulėlių laureatų.
Fotometraštininkas archyvą dovanojo muziejui
Šv.Kristoforo apdovanojimą už fotografo ištikimybę Vilniui gavusio 76 metų lietuvių fotografijos patriarcho Algimanto Kunčiaus nespalvotose fotografijose – Vilniaus istorija nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio iki mūsų dienų.
Paprastų ir žinomų vilniečių portretai, senamiesčio vaizdai, peizažai. Jis išbandė visus dokumentinės ir meninės fotografijos žanrus. Nuo 1960-ųjų su fotoaparatu nesiskiriantis buvęs anuomet įtakingų leidinių „Literatūra ir menas“ fotoreporteris, „Kultūros barų“ Fotografijos skyriaus redaktorius A.Kunčius įamžino sostinės vietas, kurios dabar neatpažįstamai pasikeitusios, pastatus, kurių tada dar nebuvo.
„Kai pradėjau fotografuoti Vilnių nuo 7-ojo dešimtmečio, jis dar atrodė toks, koks buvo lenkmečiu, pokario laikais. Sovietinė miesto modernizacija prasidėjo vėliau“, – pirmąjį grynai vilnietišką fotoalbumą „Senasis Vilnius“ prisiminė A.Kunčius.
Šių metų spalio ir lapkričio mėnesiais Nacionalinėje dailės galerijoje veikė fotomenininko paroda „Vaizdaraščiai“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 50 kūrybos metų apimanti menininko darbų retrospektyva.
„Žmonės labai domėjosi, kaip atrodė Vilnius prieš kelis dešimtmečius. Anaiptol ne visi žinojo, tarkime, kad ten, kur dabar stovi Seimas, buvo čiuožykla. Vilniečiams buvo įdomu, dėkojo man, kad sužinojo apie savo miestą iš mano fotografijų“, – sakė A.Kunčius. Kaip išskirtiniai fotografo naujesni darbai paminėtinos Aido Marčėno sudaryto rinkinio „Lietuvos poetai apie Vilnių“, knygos „Czeslawo Miloszo Vilnius“ iliustracijos.
A.Kunčius savo gausų fotoarchyvą padovanojo Nacionalinio muziejaus fondams.
„Sudaromas specialus mano darbų archyvas. Negatyvai konservuojami, skaitmeninami – tai reiškia, jie nesudūlės, neišnyks. Išliks fotografuota sostinės istorija“, – džiaugėsi fotomenininkas.
Mokykla, atvira kultūrų įvairovei
Už nuopelnus švietimui Šv.Kristoforo skulptūrėle apdovanotas Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius 66 metų Miša Jakobas. Po kapitalinio remonto šių metų rugsėjį ORT gimnazija duris atvėrė Žvėryne.
Ji tapo viena prestižinių Vilniaus ir visos Lietuvos vidurinio ugdymo įstaigų. Čia mokosi ne tik žydų, bet ir lietuvių, rusų, lenkų bei kitų tautybių vaikai.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazija yra tarsi daugiakultūrio Vilniaus veido atspindys. Mokykla, skiepijanti tautinį pakantumą, supažindinanti mokinius su daugiaspalve Lietuvos sostinės kultūrine, dvasine panorama.
„Jokiu būdu nesikišame į šeimų gyvenimą, nei žydų, nei juolab katalikų. Jei nori, nueik į bažnyčią, jei nori – į sinagogą. Sinagogoje užsidėk kipą, bažnyčioje nusiimk kepurę.
Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra labai įdomių dalykų, ir nereikia bijoti. Mes dėstome tradicijas. Lengva pasaulietine forma aiškiname visiems vaikams, kas yra, tarkime, žydų Naujieji metai, kodėl jie rudenį.
Kodėl reikia valgyti obuolį su medumi, kodėl per Jom Kipuro šventę yra Atgailos diena, ką per ją reikia daryti, ko negalima. Ką reikia daryti per šabą. Tiesiog suteikiame kultūrinių žinių“, – yra sakęs M.Jakobas.
Architektui liūdna, kad pastatomas vos vienas kitas dėmesio vertas namas
Architektas Gintaras Čaikauskas (nuotr. dešinėje – meras R.Šimašius) – vienas garsiausių šios srities ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos specialistų. Šv.Kristoforo statulėle jis apdovanotas už nuopelnus architektūrai.
Įsimintiniausi, labiausiai pastebimi 53 metų architekto darbai sostinėje – LNK televizijos studijos pastatas Šeškinėje bei sporto, pramogų ir verslo centras „Forum Palace“. Šiuos objektus G.Čaikauskas suprojektavo su architektu Rolandu Paleku.
G.Čaikauskas Vilniuje yra sukūręs ir gyvenamojo namo Šv.Mikalojaus gatvėje, administracinio pastato Žalgirio gatvėje, gamyklos Savanorių prospekte bei daug kitų projektų.
Nors G.Čaikauskas apdovanotas už nuopelnus architektūrai, jis neslėpė, dėl ko jam, architektui, labiausiai skauda širdį. Vilniečiui sunkiai suvokiama, kaip įmanoma vienbučio namo vietoje ar sodininkų bendrijoje prastumti leidimą statyti daugiabučius – be atitinkamos erdvės, infrastruktūros, automobilių saugyklų, vaikų žaidimo aikštelių.
Tokių pavyzdžių sostinėje daugybė. Dėmesio projektiniams sprendiniams ir aplinkos estetikai tikrai trūksta. Investuotojai, įstatymais priversti daugiau lėšų skirti medžiagų ir statybos darbų kokybei, tebetaupo architektūrinės raiškos sąskaita.
„Tai kol kas silpniausia grandis. Kasmet pastatoma daugybė objektų, tačiau tik vienas kitas pasižymi išskirtine menine verte“, – atsiduso architektas. Jo srities specialistai iš esmės yra palikti akis į akį su investuotojais, kurie dažniausiai siekia tik kuo didesnio, greito pelno visais būdais mažindami išlaidas.
„Architektai kviečiami dirbti ne meilei, o pinigams. Iš jų prašoma kuo pigesnių projektų. Tai tampa verslo dalimi. O kas būtų, jeigu dailininko prašytų nutapyti kuo pigesnį paveikslą, režisieriaus – sukurti kuo pigesnį spektaklį?“ – rankose laikydamas Šv.Kristoforo statulėlę klausė laureatas.
Per trejus metus priglobė mažiausiai 600 buvusių kalinių
Nors Kalinių globos draugijos vadovę 58 metų Mildą Bliumenzonienę maloniai sujaudino Šv.Kristoforo apdovanojimas už žmogiškumą ir kilnią širdį, moteris neslėpė, jog Kalėdos – sunkiausias metas.
Tuomet, kai dauguma sėda prie šventinio stalo, kaip niekada slegia mintys apie tuos, kurie liko gatvėje.
Iš kalinimo įstaigų išleisti ir artimųjų neturintys vilniečiai daugybę kartų per dieną varsto Panerių gatvėje įsikūrusios Kalinių globos draugijos vadovės M.Bliumenzonienės kabineto duris. Veidai vis keičiasi, o per trejus metus jų buvo mažiausiai šeši šimtai.
„Puodelis karštos arbatos ir nuoširdus pokalbis – tai viskas, ką jiems galiu pasiūlyti“, – pasakojo M.Bliumenzonienė. Kalinių globos draugija neturi galimybės apgyvendinti iš kalinimo įstaigų išėjusių asmenų.
Kai kabineto durys uždarytos, savo bėdas ir džiaugsmus M.Bliumenzonienei jie papasakoja telefonu. „Telefonas – iš tiesų nuostabus dalykas“, – dažni skambučiai visiškai neerzina M.Bliumenzonienės.
Vilnietė apgailestavo, jog jos globotinių neįmanoma priskirti prie jokios socialinės grupės: „Iš nelaisvės namų jie išeina į gatvę, bet dar nėra benamiai, jie nėra ir neįgalieji.“
Laisvėje atsidūrę buvę kaliniai tokie tampa per ilgesnį laiką. Neradę kur prisiglausti, jie valkatauja, apsigyvena nakvynės namuose, pradeda vartoti narkotikus ir praranda sveikatą. M.Bliumenzonienė neslėpė, kad nemažai jų netrukus sugrįžta už grotų.
„Jei į tuos jaunus vyrus būtų laiku atkreiptas dėmesys ir jie nebūtų palikti gatvėje, Vilnius būtų saugesnis. Aš tikrai to siekiu. Noriu, kad vilniečiai jaustųsi saugūs ir Panerių gatvėje, ir stoties rajone, ir Naujininkuose.“
Sveikas žmogus pajėgus sukurti kur kas daugiau
Už nuopelnus sveikatos apsaugai apdovanotas ligoninės Santariškių klinikų kardiologas Pranas Šerpytis, kurio pašaukimas įprasmintas masiniuose sveikatingumo renginiuose.
58 metų medikas juose ne tik vilniečiams skleidžia pažangias medicinos žinias – kaip išvengti širdies ir kraujagyslių ligų.
Tai – Širdies dienos minėjimas, Kovos su infarktu diena, Raudonosios suknelės renginiai. O svarbiausi P.Šerpyčio laimėjimai įprasminti plakančiose pacientų širdyse.
Priėmęs apdovanojimą profesorius pasidžiaugė, kad fizinė kultūra populiarėja tarp vilniečių, ir pabrėžė, jog sveikas žmogus sukuria kur kas daugiau.
Apskritai P.Šerpytis visur randa daugiau gero nei blogo. Jo nuomone, didžiausias laimėjimas yra besikeičiantis žmonių požiūris į sveikatą. „Už ją vis labiau jaučiamės atsakingi patys“, – pabrėžė kardiologas.
Jis pasidžiaugė, kad vis daugiau jaunimo rūpinasi savo sveikata, eina į sporto klubus, kitaip sveikatinasi. Tiesa, sergamumas, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų dar didelis, bet pati visuomenė ir kiekvienas mūsų privalo galvoti, kaip išlikti sveikiems.
P.Šerpyčio nuomone, čia daugiau galėtų nuveikti ir savivaldybė.
Kuo mažiau bus šiukšlių, tuo mažiau sostinė turės skolų
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) 75 metų profesorius Pranas Baltrėnas gavo nominaciją už nuopelnus aplinkosaugai.
Šiukšlių rūšiavimas, galvosūkis, kaip mažinti azoto oksidų užterštą orą, valyti dumblą, – tai kasdieniai rūpesčiai, kuriuose skendi P.Baltrėnas.
Šv.Kristoforo nominacija sutapo su Vilniaus visuomeninės aplinkosaugos komisijos 20 metų veiklos sukaktimi.
Ką daryti, kad aplinka Vilniuje taptų švaresnė?
„Matyt, pagrindinis uždavinys – diegti šiuolaikišką šiukšlių rūšiavimo sistemą. Deginti tik išrūšiuotas šiukšles.
Sostinę vis labiau smaugia ir automobilių spūstys, ypač Kalvarijų, Saltoniškių gatvėse, dėl to ten didėja oro tarša. Tenka žiūrėti, kad nesavavaliautų statytojai.
Būta ketinimų pastatyti 15 aukštų prekybos centrą, jis būtų užstojęs gyventojams nuo Šeškinės pusės vaizdą į Gedimino pilį. Mes pasiekėme, kad statytų tik 5 aukštus“, – kalbėjo aplinkosaugininkas.
P.Baltrėnas minėjo ir dar kitą taršos šaltinį Vilniuje: lauko išvietes, vietinę kanalizaciją.
„Net Šnipiškėse tokių namų yra, o miesto pakraščiuose ištisi kvartalai neprijungti prie centralizuotos kanalizacijos. Tai labai svarbu kuo greičiau padaryti.
Ir įdiegdamas šiukšlių rūšiavimo kultūrą Vilnius dar anaiptol ne pirmaujantis miestas Lietuvoje. Bet sakau: kuo daugiau dėmesio skirsime aplinkai prižiūrėti, tuo mažiau reikės išlaidų jai tvarkyti. Bus mažesnės ir Vilniaus skolos“, – aiškino gamtosaugininkas.
Ne pinigai versle yra svarbiausi, o idėjos, kurios augina ekonomiką
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui Robertui Dargiui Šv.Kristoforo statulėlė įteikta už verslo visuomeniškumą.
Kas 55 metų R.Dargį įtikino, kad žmonėms nuolat reikia aiškinti, kas yra verslas, idėja?
Atsakydamas į šį klausimą verslininkas prisiminė vieną apsilankymą sostinės mokykloje. Kai jis moksleivių paklausė, kas svarbiausia versle, išgirdo atsakymą – pinigai.
„Ne pinigai versle yra svarbiausi, o idėjos, ką mes norime padaryti kitam, kokią pridėtinę vertę sukurti, kad iš to galėtų augti ekonomika, asmeninė, šeimos gerovė“, – pabrėžė R.Dargis.
Deja, mokyklose pedagogai neturi metodikos, kaip moksleiviams pasakoti apie verslą. Todėl jiems ir svarbiausia pinigai, o ne kūryba, idėjos.
Šis pokalbis paskatino R.Dargį atsigręžti į mokyklas: „Mums, verslininkams, reikia eiti į mokyklas, pasakoti vaikams, kas yra verslas, idėja, kaip tie dalykai gali būti materializuoti.“
Juk valstybės ateitį galima statyti tik ant švietimo pamato.
Anot R.Dargio, laimė, kad Vilnių aplenkė emigracijos banga, tačiau kitur ji sukėlė didžiulių problemų, ėmė trūkti kvalifikuotų darbuotojų. Tad tie, kurie pakeis dabartinius verslininkus, privalės atsinešti dar daugiau idėjų, energijos.
R.Dargis pakvietė visus verslininkus kitąmet bent du kartus nueiti į mokyklą ir susitikti su vaikais, papasakoti apie savo veiklą. „Tai bus didžiulė dovana ne tik jaunajai kartai, bet ir visai mūsų valstybei“, – įsitikinęs Šv.Kristoforo statulėlės laureatas.
Technologija, atverianti galimybes gydyti genetines ligas
Virginijaus Šikšnio pavardė skamba garsiausiuose pasaulio mokslininkų simpoziumuose, o Vilnius pristatomas kaip mokslo miestas.
Už nuopelnus mokslui apdovanotam Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimo skyriaus vedėjui profesoriui V.Šikšniui ši vasara buvo viena reikšmingesnių gyvenime.
Mat Jungtinių Amerikos Valstijų kompanija „DuPont Pioneer“ įsigijo išskirtinę Vilniaus universiteto intelektinės nuosavybės licenciją.
Šis sandoris turbūt yra didžiausias ir vienas įdomiausių iš kada nors buvusių Lietuvoje.
Biotechnologijos instituto mokslininkų komanda su 59 metų V.Šikšniu priešakyje buvo viena pirmųjų, atradusių, kad Cas9 baltymas gali būti panaudotas tiksliam pasirinktų organizmo DNR vietų redagavimui, siekiant specifinių genomo pokyčių.
„Šis baltymas veikia kaip molekulinės žirklės, kurios karpo DNR. Iki šiol technologijos leisdavo tik tam tikrose vietose perkirpti DNR, o ši technologija iš esmės leidžia nutaikyti molekulines žirkles į bet kurią DNR vietą, taigi galima užprogramuoti šias žirkles taip, kad jos perkirptų norimą vietą“, – aiškino mokslininkas.
Anksčiau šis programavimas užtrukdavo metus, dabar pakanka vos savaitės. Kompanija „DuPont Pioneer“ molekulines žirkles naudos augalų genomui redaguoti, tačiau, V.Šikšnio teigimu, ši technologija atveria galimybes gydyti genetines ligas.
„Medikai ir biochemikai sprendžia, kaip kryptingai panaudoti šį įrankį. Kinų mokslininkai, naudodami Cas9 baltymą, sugebėjo ištaisyti genų mutaciją. Tačiau čia atsiranda plona etinė linija: kokios šio įrankio ribos?“ – svarstė profesorius.
V.Šikšnys Biotechnologijos institute jau daug metų tiria bakterijų antivirusinės apsaugos sistemų mechanizmus siekdamas suprasti, kaip tos antivirusinės apsaugos sistemos veikia, kaip bakterijos atskiria savo DNR nuo svetimos, kodėl sunaikina svetimą DNR, bet neliečia savos.
Muzikantą džiugina pilnos koncertų salės
Tautinio atgimimo laikais vargu ar kas galėjo tikėtis, kad anuomet jaunas vaikinukas Kipras Mašanauskas, išgarsėjęs jaudinančia ir paprasta daina „Lietuva“, taps vieno įspūdingiausių lietuviškų miuziklų „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ kūrėju.
45 metų kompozitoriui K.Mašanauskui įteiktas Šv.Kristoforo apdovanojimas už nuopelnus menui.
K.Mašanauskas sakė manantis, kad pagerbtas Šv.Kristoforo statulėje jis ne vien už jau legenda tapusį miuziką, bet ir už pastangas jungti įvairias meno rūšis.
„Ir šis miuziklas juk ne tik daina, muzika. Tai ir teatras, ir choreografija. Miuziklui ir operai reikia idealiai suderinto komandinio darbo“, – teigė kompozitorius.
Taip pat atgarsių už šalies ribų sulaukė jo 2013 metais sukurta muzikinė dalis, skirta Lietuvos pirmininkavimo pradžios ES renginiams.
Nors išgarsėjo populiariomis dainomis, nuo jaunystės jis puoselėjo siekius kurti rimtą muziką. K.Mašanauskas mokėsi kompozicijos pas vieną žymiausių šių laikų lietuvių klasikinės muzikos kompozitorių Bronių Kutavičių.
„Džiugu matyti, kad Vilniaus koncertų salės pilnos, kai vyksta rimtosios muzikos renginiai. Vilnius, visa Lietuva tapo atvira pasauliui, labai pakilo ir rimtojo meno, rimtosios muzikos paklausa“, – sakė K.Mašanauskas.
Kūrėjas didžiuojasi tardamas Vilniaus vardą
Kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muzika vertinama visame pasaulyje, jo kūrinius yra atlikę žymiausi muzikantai. 29 metų kūrėjas apdovanotas už Vilniaus vardo garsinimą.
„Už talentą turėčiau dėkoti savo šeimai. Mama – chorvedė, tėvas ir brolis groja fleita, sesuo – obojumi. Tačiau vis pajuokaujame, kad esame batsiuviai be batų – tėvų namuose nesusirenkame pagroti kartu“, – šypsojosi G.Gelgotas.
Koncertuojant užsienyje G.Gelgotas visada pabrėžia, kad yra iš Lietuvos, iš Vilniaus, ir tuo didžiuojasi. Jis neslėpė – užsienyje Lietuvos ir Vilniaus vardas skamba kur kas egzotiškiau nei kitų Europos valstybių. Tad žmonės puola klausinėti apie mūsų šalį.
G.Gelgotas prisipažino be galo mylįs Lietuvą ir Vilnių, nors kartais atrodo, kad ši šalis ir miestas nėra pritaikyti normaliam gyvenimui. „Žmonės Lietuvoje aria kaip arkliai, kad patirtų minimalų gyvenimo džiaugsmą. Ką jau kalbėti apie šaltį, pusnis, žieminius drabužius ir batus, šildymo sezoną, kainas“, – vardijo kompozitorius.
Muzikantų šeimoje užaugęs G.Gelgotas neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos. Jis įsitikinęs, kad muziką pamėgo dar būdamas mamos įsčiose. Todėl nenuostabu, kad talentingas ir darbštus vaikinas savo orkestrą įkūrė būdamas vos 19 metų. Nors iš pradžių tai galėjo pasirodyti lyg jaunatviško maksimalizmo paskatinta užgaida, naujų idėjų kamerinio orkestro „NI & Co“ veikla sėkminga iki šiol. Jis koncertavo ir Rotušėje įteikiant Šv.Kristoforo statulėles.
Minimalistinę muziką kuriantis G.Gelgotas vadinamas gaivaus vėjo gūsiu akademinės muzikos pasaulyje. Jo koncertai virsta nedideliais spektakliais, o kompozicijų vingrybės nustumiamos į antrą eilę. Jų vietą užima iš sielos gilumų sklindantys garsai.
