Pasaulinės statistikos duomenimis, 10 proc. alkoholį vartojančių žmonių tampa priklausomi. Nesunku paskaičiuoti — jeigu jūsų įmonė nedidelė ir turite kiek daugiau negu dvidešimt darbuotojų, du iš jų veikiausiai yra alkoholikai.
Ar darbdaviai geba nustumti į šalį išankstines nuostatas, pripažinti priklausomybę kaip ligą ir paskatinti sergantį darbuotoją gydytis?
Informacija darbdaviams
Kas antras turime jei ir ne pusbrolį ar tetą, tai nors kaimyną, kuris arba giriasi, kad jo niekas neapgers, arba jau niekuo nebesigiria, nes keturiasdešimtmečio proga netikėtai sustoja širdis. Kadangi alkoholizmas „palydimas“ darboholizmo (ir atvirkščiai), didelę įtaką gali padaryti darbovietė ir jos pozicija.
Patys pirmieji Anoniminių Alkoholikų draugijos įkūrėjai žygiavo pas firmų vadovus ir kalbėjosi su jais, pasakojo, jog tai yra liga. Didžiojoje AA draugijos knygoje yra visas skyrius būtent darbdaviams. JAV dauguma didesnių įmonių turi atmintines vadovams: kaip atpažinti alkoholizmą ir į jį reaguoti. O Lietuvoje?
„Nemažai laiko dirbau bare. Tuo metu dar buvau toje stadijoje, kai maniau, kad pati galiu sustoti, užteks tik valingai kurį laiką negerti. Kurį laiką pavykdavo. Paskui vėl duobė. Ateidavau į darbą 8 val. ryto ir, kol tvarkydavomės salę, iki 12 val. dienos jau būdavau apygirtė.
Viršininkai ne tik kad nepastebėjo problemos, bet ir išrašė man velnių už tai, kad kai eilinį kartą nutariau pabandyti negerti, mažinu apyvartą — klientai negali man „pastatyti“, — pasakojo anoniminių alkoholikų draugijos narė Lina, — „Praėjo dar penkeri metai, kol pasiekiau savo dugną ir atėjau į AA.
Nekaltinu baro savininkų, bet jei jie būtų kietai liepę išeiti arba gydytis, o ne juokęsi — esą tai ne liga — gal į savo gėrimo pasekmes būčiau atsitrenkusi anksčiau“.
Pagalba — tai spyris į užpakalį
Lina kalba apie nedidelį barą, turėjusį du vadovus, iš kurių vienas savininkas, o antras — direktorius. Be abejo, didelės įmonės (juo labiau tos, kurios nėra suinteresuotos, kad šalis „nusiliuobtų“) į šią ligą žiūri kitaip.
Prekybos tinklo „Maxima“ atstovė spaudai, Renata Saulytė, teigia, jog per įmonės gyvavimo istoriją yra buvę atvejų, kai bandyta padėti nuo priklausomybės kenčiančiam darbuotojui. Kalbėtasi su juo, jo šeima, siūlyta kreiptis į medikus, o pasibaigus gydymo kursui vėl pasiūlyta darbo vieta.
Mobiliojo ryšio operatoriaus „Omnitel“ personalo vadovė Saulė Balčiūnienė taip pat pasisako už lankstumą: teigia, jog pastebėjus, kad darbuotojas turi priklausomybę nuo alkoholio, nebūtų skubama jo smerkti ar atleisti. Priešingai — būtų drauge ieškoma tinkamiausio sprendimo.
Kita vertus, ji mini ir tai, jog per pastaruosius kelerius metus „Omnitel“ kolektyve, kurį sudaro apie 600 žmonių, nebuvo nė vieno atvejo, kad su žmogumi reikėtų sėstis ir kalbėtis apie jo žalingus įpročius. Sutinku, vien statistika remtis būtų kvaila (juk nesakysi, kad penkių narių šeimoje yra pusė alkoholiko), bet naivu būtų tikėtis, kad nei vienas iš 600 darbuotojų neturi šios problemos. Tiesa ta, kad daugelis jos nepastebi.
Žinoma, kuomet prasideda pravaikštos arba į darbą ateini „Vakar mirė močiutė, o šiandien patekau į avariją“ veidu, liga tampa akivaizdi, o tolesnė eiga priklauso nuo darbdavio.
Apie savo vadovų pagalbą pasakoja ir ilgametis AA draugijos narys Robertas: „Kai rimtai gėriau, darbe pradėjo trūkinėti santykiai. Kai geri — slapstaisi. Pats nuo savęs, nuo šeimos, bijai žmonių.
Organizmas reikalauja alkoholio, negali susikaupti, galiausiai pradedi prastai atlikti pareigas. Neateini, o jau kai ateini — nedirbi, o tik galvoji kaip greičiau išeit „įkalt“. Griūna pasitikėjimas — prisižadėt ir pasirašyt gali bet ką, o realaus garanto jokio. Viskas neįvyko per dieną: iš pradžių sulaukdavau pastabų juoko forma („Gal išsiblaivyk“ ir t.t.), paskui rimčiau. Šefas galiausiai pakvietė pasikalbėt, sako: „Pats matai, kas darosi“. Liepė parašyti prašymą savo noru išeit iš darbo.
Dirbau prokuratūroj, o ne kokiam garaže, tai jau ir pats supratau, kad visą kolektyvą statau į pavojų. Nežinojau AA draugijos, nežinojau programos.
Prašymą parašiau, bet iškart kitą dieną atėjo kolegos ir papasakojo apie „Minesotos“ programą, pasiūlė gydytis. Atsidūriau „Minesotoje“ ir AA. Kai pradėjau daryti sveikimo žingsnius, nuėjau pas šefą ir pasakiau, jog gydausi. Mano išėjimo dokumentų dar netvarkė, leido tęsti darbą, o kai pamatė, kad viskas keičiasi, taisosi, mano parašytą prašymą suplėšė į skutelius.
Po kelerių metų reikėjo pereiti sveikatos patikrą, ji vos nežlugo dėl to, jog buvau registruotas gydytis. Juokinga, kad nors nepraradau darbo gerdamas, turėjau didelį šansą netekti jo sveikdamas.
O darbdaviui, manau, svarbiausia nevynioti į vatą ir kuo anksčiau pasakyti: „Arba gydaisi, arba išeini“. Duoti šansą, bet ir aiškiai įvardyti grėsmę prarast darbą. Kol alkoholikas nejaučia grėsmės, jis nesusivokia. Garsi Gogolio frazė: „Dievas duos — pasveiksi, pasveiksi — Dievas duos“.
Požiūris į sergantį
Pradėjęs gydytis ir sveikti, gali nebevartoti ir dešimt metų, tačiau aplinkiniams vis vien liksi kaip karvė su ūkininko ženklu ausyje. Apie savo vadovus bei pakitusius santykius pasakoja Dalia: „Mano gėrimo finalas — visiškai girta pasirodžiau darbe.
Direktorė pasakė: „Tu turi problemų“. Ji užregistravo mane vizitui pas psichiatrę, ši pasiūlė „Minesotą“. Labai bijojau prarasti darbą, todėl didelė laimė buvo, kai išleido gydytis. Bet santykiai pasikeitė kardinaliai. Apsivertė aukštyn kojom. Buvo labai šeimyniški, bendravom kaip giminės, esu pas viršininkus atostogavusi.
Grįžus po gydymosi, buvo nukirsti visi asmeniškumai, liko tik „darbinis“, formalus bendravimas. Kadangi gerdama buvau dar ir darboholikė, darbe praleisdavusi po 24 val. per parą, dabar net sulaukiau komentaro: „Anksčiau (kai gėrei), dirbai geriau“. Žinoma, nes dabar man darbas yra darbas, o ne visas gyvenimas“.
Padėtis tokia, jog gyvename pusiau užmerktomis akimis. Problema lyg ir sprendžiama, bet esminio požiūrio tai nepakeičia. Sveikintina, jog ir nesant specialaus parengimo darbdaviams, dauguma jų patys parodo geranoriškumą ir, per draugus ar pažįstamus sužinoję apie „Minesotos“ programą ir AA grupes, pasiūlo jas kaip išeitį.
Bet didžiausia „skylė“ yra pačioje sistemoje. Pradėjęs gydytis tu ilgam laikui lieki registre. Reikia pereiti sveikatos patikrą, atliekant valstybinę tarnybą? Fiksuotas „Minesotos“ įrašas automatiškai taps stabdžiu.
Absurdiška ir ironiška tai, jog trejus metus blaivas ir sveikstantis žmogus yra laikomas žemesnėje socialinėje pakopoje nei tas, kuris net nebando gydytis ar nepripažįsta turįs problemą. Kol į alkoholizmą bus žiūrima ne kaip į vėžį, o kaip į pasileidimą, kol jo pripažinimas ne pataisys, o atšaldys santykius, tol ši situacija nesikeis.
