Tačiau tenka pripažinti, kad kalbant apie Vilniaus grožį paprastai turima omenyje tik palyginti nedidelę jo dalį – senamiestį bei netoliese esančias kitas reprezentacines vietas: Konstitucijos prospektą, pagrindinę Užupio gatvę, paskirus centrinės miesto dalies kvartalus.
Bet juk Vilnius – ne tik centras, bet ir Naujininkai, Viršuliškės, Lazdynai, Šeškinė, kurių gražinimas, regis, niekaip nepajuda iš vietos ištisus dešimtmečius.
Pavyzdžiui, senuosiuose Lazdynuose laikas, atrodytų, visiškai sustojęs, jei nekreiptume dėmesio į smarkiai padidėjusį automobilių skaičių ankštuose daugiabučių kiemuose bei į žvilgančias, kartkartėmis atnaujinamas prekybos centrų iškabas.
Visi Architektų, Erfurto ir Žėručio gatvių rajono pokyčiai per daugybę metų susiveda į kelias naujas vaikų žaidimo aikšteles ir keletą renovuotų pastatų, įskaitant kelias mokyklas. Viskas.
2002 metais baigus Jono Bosko bažnyčios statybos daugiau čia nieko nebestatoma, nebegriaunama, iš pagrindų nieko nekeičiama. Viskas lygiai taip pat kaip prieš 20–30 metų. Tiesiog sąstingis.
Kaip ir daugelis kitų miegamųjų sovietinės statybos rajonų, prie vietos kraštovaizdžio priderinti ir kadaise be galo liaupsinti Lazdynai dabar išsiskiria nebent apdaužytais šaligatviais, visomis kryptimis išmindžiotais takeliais, automobilių išvažinėtomis vejomis.
Prieštvaniniai gatvių apšvietimo stulpai puikiai dera su tokios pat prieštvaninės spalvos „chruščiovkėmis“, riebiai užtepliotomis tarpblokinėmis siūlėmis.
Kaip pavyzdį paėmiau Lazdynus, bet tenepyksta jų gyventojai – juk lygiai tą patį galima pasakyti apie visus panašius Vilniaus rajonus, kuriuose laikas tartum sustojo.
Miesto pakraščiai gyvena atskirą nuo centro gyvenimą su apšnerkštais kiemais ir aprašinėtomis laiptinėmis, su visuotiniu įpročiu statyti automobilius tiesiai po langais arba ant šaligatvio, su sulaužytais suoliukais ir stipraus alaus pūslėmis pakrūmėse, su prie parduotuvių dieną naktį „patruliuojančiais“ girtuoklėliais ir krūvomis nuorūkų po balkonais.
Štai toks neparadinis – rajoninis Vilnius, kurį vargu ar galima pavadinti labai tvarkingu, nuolat besikeičiančiu ir gražėjančiu.
Šis Vilnius egzistuoja lygiagrečiai su tuo kitu – išpuoselėtu, turistiniu, parodomuoju Vilniumi. Jis yra tiek pat realus ir nuo jo niekur nepabėgsi.
Nesiimsiu spręsti, kas kaltas dėl to, kad didelei miesto daliai per kelis nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nebuvo parodyta deramo dėmesio ir ji tapo savotišku užsikonservavusiu paminklu pilkoms praeities epochoms.
Suprantama, tai ir lėšų stygius, kitos visiškai objektyvios priežastys, tačiau ar finansavimo stoka verčia krauti šiukšles po langais, įvairuoti automobilius kone į laiptinę ar ramiai lyg niekur nieko praeiti pro tiesiog vaikų aikštelėje siautėjančius bambalinius?
Pilkuose sovietiniuose blokiniuose namuose gyvenantys vilniečiai vis dar persmelkti neūkiško, nusispjovėliško į mus supančią aplinką praeities mąstymo.
Kas, kad didžiuojamės esantys Europoje, kas, kad žinome, jog kažkur dar blogiau? Žydintis centras ir niūroki pakraščiai – štai tokia mūsų sostinės realybė.
„Sostinė“
