Pamenate: per patį violetinių šėlsmo piką, kai liaudžiai vadovavo Neringa Venckienė, Lietuvoje buvo tyliai tyliai, po truputį po truputį stumiama Visagino atominė elektrinė.
O kai tauta pjausis dėl truputį arba ne visai pagrobtų vaikų Norvegijoje ir ginčysis, kuri šalis tinkamiau išugdo jaunus žmones, kas ten žino – galbūt vietiniai ginklų užpirkimo inciatoriai pašnibždomis derėsis dėl geresnių komisinių už visiškai nereikalingų ir praktiškai nebetinkamų naudoti pabūklų bei patrankų įsigijimą tariamo karo reikmėms. Valstybės biudžeto lėšomis, žinoma.
Kita kryptis – optimistiškesnė. Šiandien galime pasidžiaugti, kad neliko jokios miglos anei paslapties apie „Barnevernet“ nusikaltimus Breiviko šalyje. Dabar jau matome, kad ten vaikų priežiūros prievaizdai savu laiku patys nebuvo kaip reikiant pamokyti ir negavo tam tikros košytės be cukriuko arba bananiukų, kad dabar siautėja, nė nesįsivaizduodami, kokį skausmą ir žalą be jokios prasmės kitiems sukelia.
Akivaizdu, jog vaiko konfiskavimas Norvegijoje mažai ką bendra turi su auklėjimu. Regis, vaikų ten išvis negalima auklėti. Pagrindinės priežastys slypi šio krašto gyventojų mentalitete, kuris mums, Rytų europiečiams, visiškai svetimas.
Todėl dabar jau ne laikas diskutuoti, kas yra teisingas ir neteisingas vaiko auginimas, ir pas ką mažajam gyventi geriau arba blogiau. Probelma iš tikrųjų – ne šie klausimai. Apskritai problemų liko mažiau.
Ramiau galima atsikvėpti dėl kelių dalykų. Pirma, anksčiau dar apgraibomis buvo bandoma perimti skandinavišką vaikų teisių apsaugos sistemą. Dabar, laimė, jau aiškiai matome, kad būtent iš ten nereikia imti pavyzdžio ir nė iš tolo negalima prisileisti tos tvarkos šmėklų.
Antra, džiugu, kad galutinai išaiškėjo tabako kramtytojų paranoja ir, švelniai tariant, savotiškos socialinės vertybės. Tik jau kadangi informacijos viešojoje erdvėje yra apsčiai, tai nuo šiol visi, kas su atžalomis iš Norvegijos dar neišvyko, bet paskui bliaus krokodilo ašaromis jų netekę ir mitinguos prie savo šalies ambasados, yra kvailiai.
Naudingiausia būtų susitaikyti su mintimi, kad migrantas juodadarbis visada liks su antrarūšio teisėmis. Dar svarbu suprasti, kad joks atėjūnas vietinės tvarkos ir tuo labiau mąstymo nepakeis.
Jei atisrado įtarimas, kad nesurinkote pilno norvegiško tobulų tėvų savybių komplekto, arba nė nenutuokiate, kokio konkrečiai „Barnevernet“ kriterijaus ir mato neatitinkate jūs arba jūsų atžala, verčiau dar teisėtai su šeima sprukite kuo toliau neatsigręždami į tą pusę.
Valstybės supratimo ir paramos iš tikrųjų nenusipelno tie, kam darbo vieta žuvų fabrike arba prie naftos balų yra brangesnė už vaiko gerovę ir saugumą. Verkšlentojai gali pulti įrodinėti, kad į Norvegiją išvyko kaip savanoriai tremtiniai – esą valdžia gimtojoje žemelėje jais nepakankamai pasirūpino.
Tokiems jau tikrai niekas nebepadės. Valstybė neprivalo tautiečių globoti kaip erdvėje nesiorientuojančių žinduklių, tuo labiau – už sienos ribų. Zyziantys valdžios pagalbos, kad ši padėtų sutramdyti svetimą sistemą, visiškai neatitinka įsivaizdavimo apie save, kaip labai išdidžius piliečius užsienio šalyje su oriu atlyginimu ir stabiliomis socialinėmis garantijomis.
Kur kas oresni išliks ir išmintingesni atrodys tie, kas dar teisėtai spės pabėgti nuo grėsmių, o ne drebės laukdami, kada atžala iš darželio bus išvestas nežinomais keliais pas šauniuosius globėjus. Nebent viduje glūdi mazochisto ir kamikadzės mazgas ir toji baimė, tas nežinomybės jausmas traukia.
Šiems gyvenimo ekstremalams nerimas, panika yra svarbus mitybos šaltinis kaip adrenalino mėgėjams – pavojingas greitis ar aukštis. Kaip apsėstiems azarto – lošimo namai ar lažybų punktai, kai gresia prarasti visą ar dalį užstatyto turto, tačiau kažkokia nematoma jėga vis tiek neleidžia atsitraukti.
Tik čia aptariamu atveju ant kortų namelio viršūnės pastatytas vaiko likimas. Bet juk būna, kad pasiseka ir viskas baigiasi gerai, užplūsta euforija ir tuomet rizika maloniai jaudina. Tiesa?
