Tuose skelbimuose vairuotojai įspėjami nestatyti automobilių aplink aptriušusį kino teatro pastatą, nes bus vykdomi kasinėjimai. Archeologai juos jau pradėjo.
Kiekvienas, bent šiek tiek susipažinęs su panašiais darbais, nutuokia, kad tokie archeologiniai žvalgymai vyksta prieš statybas.
Nejaugi „Lietuva“, kitąmet minėsianti uždarymo dešimtmetį, pagaliau grius? Nejaugi protestai, akcijos geram kinui paremti ir visokios laboratorijos - jau praeitis? Negi vietoj sovietinio statinio iškils Modernaus meno centras ir biurų pastatas?
Kino teatro pašonėje pastatas jau kyla. Kadaise toje vietoje buvo pirtis. Patogioje vietoje, daugelio vilniečių pamėgta.
Pirtį nuvertė be protestų. Nors vargingiau gyvenantys vilniečiai, galima sakyti, liko be tokias paslaugas teikiančių įstaigų, niekas aplink griaunamą pastatą nešokinėjo su plakatais „Norime gyventi švariau!“ ar „Už nugriautą pirtį utėlės dėkos“.
Taip, kinas ir pirtis - skirtingi dalykai. Vienas sielai, kitas kūnui. Bet tada prisiminkime kitų Vilniaus kino teatrų privatizaciją ir uždarymą. Niekas nerengė protesto akcijų, netriukšmavo. Ir kino teatrai vienas po kito užgeso. O juk buvo jų beveik pora dešimčių.
Gal tik prie kino centro „Skalvija“ esantys langai dar primena kilusį triukšmelį, kai antroji salė virto kažkokiu balaganu. Virš jų iki šiol kabo transparantai, skelbiantys apie laisvę geram kinui.
Vis dėlto „Skalvijos“ (tiksliau - dar „Planetos“) gynėjų protesto lygis toli gražu nepasiekė „Lietuvos“ lygio. Ir antroji salė, kuri taip pat buvo skirta intelektualesniam kinui, virto kompiuterinių žaidimų salonu, o paskui - velniai žino kuo.
Jaunesni vilniečiai turbūt nė nežino, kur buvo kino teatrai „Tėvynė“, „Pergalė“ ar „Neris“. Tai kodėl tiek triukšmo sukėlė tik „Lietuva“? Gal pastarasis žodis kėlė protesto bangas?
Vargu. Nors buvo pagraudenimų, kad griaus ne kino teatrą, o Lietuvą, ar šūkių „Už Lietuvą be kabučių!“.
Tai kas paskatino aktyvistų pasipriešinimą? Gal 1965 metais pastatytas kino teatras - išskirtinės architektūros? Anaiptol. Senamiestyje jis išvis kaip rakštis.
Galbūt tai buvo protestas prieš kultūros komercializaciją? Jeigu taip, tai jo dalyviai turėtų pripažinti, kad jis nebuvo sėkmingas. Visos pasipriešinimo akcijos įkliuvo į biurokratinių procedūrų labirintus.
Todėl po keleto metų vilniečiai visus protestus prie „Lietuvos“ prisimins tik kaip savotišką festivalį, meno projektą.
Bet apmaudžiausia, kad tas festivalis mažiausiai dešimtmečiui šią senamiesčio vietą buvo pavertęs piktžaizde.
„Sostinė“
