Energetikos specialistai jau džiaugiasi 120 tūkstančių litų. Šia suma juos pamalonino Vyriausybė, užsakiusi dar vieną Lietuvos energetikos strategijos studiją.
Tyrėjai nepasivargino pasiūlyti, kas šaliai būtų naudingiausia: tiesiog išvardijo planus pagal principą „kas būtų, jeigu...“.
Pieno ūkių tyrinėtojų laukia sunkesnė užduotis. Čia juk ne juokas: reikia nustatyti, kiek kainuoja karvės pašarai, kiek reikia degalų žolei nupjauti ir šienui suvežti į tvartus, kokia ūkininko darbo valandos savikaina.
Sudėję šiuos ir dar aibę kitų rodiklių ir padaliję iš visoje valstybėje primelžto pieno tonų pagaliau gausime išsvajotą skaičių – kiek kainuoja litras pieno.
Ką darysime su tuo skaičiumi? Galas žino. Mokėsime atmintinai, kaip kokį skaičių „pi“ ar lito ir euro kursą. Aišku, pieno gamybos kaina keičiasi kasmet, jei ne kas mėnesį.
Gal reikės tokias studijas atlikinėti nuolat? Bent mokslininkams darbo būtų daugeliui metų į priekį.
Kiekvienam ūkininkui ir taip aišku, kad karvei turi nestigti nei žolės, nei šieno, nei vandens. O norint primelžti 40 litrų pieno per parą, reikia, kad ji sužiaumotų 44 kilogramus pašarų.
Tačiau visa tai – tik teorija, kurios Lietuvos žemės ūkiui akivaizdžiai per maža. Reikia papildomų tyrimų.
Juk žinodami pieno litro savikainą galėsime planuoti, kaip ją sumažinti, kaip priversti karves duoti jo daugiau. Ar tam irgi reikės atskirų studijų? Be jokios abejonės!
Antai japonai seniai giriasi atlikę eksperimentą ir nustatę, kad karvės, kurioms buvo leidžiama Wolfgango Amadeaus Mozarto sukurta muzika, duodavo iki 10 procentų daugiau pieno nei tos, kurios pašarus šlamšdavo tyloje.
Tačiau ar austrų genijaus kūriniai tiks lietuviškų karvių ausims? Kodėl nežengti toliau ir nepasiaiškinti – galbūt M.K.Čiur- lionis ar J.Naujalis mūsų fermose jas įkvėptų dar labiau?
Galima pasiremti ir britų pavyzdžiu. Jungtinės Karalystės mokslininkai nusprendė apklausti 516 šios šalies ūkininkų: koks karvės vardas ir kiek ji duoda pieno. Paaiškėjo, kad vardus turintys galvijai kur kas pieningesni – per metus atseikėja net 285 litrais daugiau nei bevardžiai.
Išvada aiški: mūsų šalies ūkininkams irgi privalu pakrikštyti karves, o vardą ne tik įrašyti ant ausies kabančioje geltonoje plokštelėje su indentifikacijos numeriu, bet ir meiliai šnabždėti bent kelis kartus per dieną.
Savo ruožtu mūsiškiai tyrėjai galėtų pasiaiškinti – galbūt Žibutės duoda 3,2 proc. daugiau pieno nei Meilutės, o Margučių ir Žiedučių pienas būna riebesnis?
Kažkoks užsienio ūkininkas išsiaiškino, kad karvėms rodant per televizorių pievų vaizdus jos labiau atsipalaiduoja ir būna pieningesnės.
Lietuvos fermose reikėtų atlikti išsamesnius tyrimus: jei ši versija pasiteisins, būtina prašyti papildomos Europos Komisijos paramos, kad kiekviename tvarte už Briuselio pinigus būtų įrengtas plačiaekranis didžiausios įstrižainės televizorius.
Tokių tyrimų verkiant reikia. Juk apie žemės ūkį iki šiol žinome labai nedaug. Tik tiek, kad pieno litras parduotuvėje kainuoja per 3 litus, jo supirkimo kaina per metus nusirito daugiau nei perpus (nuo 1,38 lito pernykštį birželį iki 60 centų už litrą šiuo metu), o dėl Rusijos paskelbto embargo mūsų ūkininkai patyrė 114 mln. litų nuostolių.
Kai jau tokios sumos, kelios dešimtys ar šimtai tūkstančių litų mokslininkams, suskaičiuosiantiems ir sustatysiantiems viską į vietas, atrodo kaip menkniekis.
O jei ir nepavyks apskaičiuoti, kiek iš tiesų kainuoja pieno litras, vien už pastangas mūsų tyrėjai galės tapti pretendentais Šnobelio premijai gauti.
Atsidurs vienoje gretoje su italais, nustačiusiais, kad žmogui palinkus į kairę Eiffelio bokštas atrodo mažesnis.
