Kaltų ieškojimas jau prasidėjo, o kai kurie politikai jau aiškina, kam reiktų atsistatydinti. Kaip įprasta: kaltieji yra kas tik nori, išskyrus aukščiausius vadovus. O kodėl nekalti aukščiausieji vadovai? Matyt todėl, kad jie nežinojo, nes jei nežinai ir negalvoji – tai reiškia, kad esi nekaltas.
Bandant išsiaiškinti realias priežastis, dėl kurių nesuveikė ta visų apkalbėta vietos nustatymo sistema, reiktų žiūrėti į tai, kaip viskas buvo organizuojama, tačiau turbūt neverta daug abejoti, kad pasikapstę, atrastume ištisą biurokratijos liūną. Visokios įstaigos dar 2002 metais ėmė kažkaip biurokratiškai kurti Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau kaip matome, dar ir dabar ne viskas veikia.
Deja, tokia yra biurokratinė realybė: jei tik pinigų skiriama pakankamai, kad galima būtų prikurti pernelyg daug, tai kai prikuriama ko papuola, o tikrieji tikslai užmirštami. Susizgrimbama tik po to, kai įvyksta tragedija.
Visgi valdžios įstaigų absurdiškas makalavimasis yra toks įprastas, kad vargu ar ką nustebintum rezultatais. Greičiau atvirkščiai: palyginus su kai kuriais kitais projektais, keista, kad išvis kažkas veikia.
Kiek įdomesnis čia kitas dalykas – mobilaus ryšio įmonių darbas: ten juk ne valdininkai ir jie tvarkosi geriau. Tačiau čia pasiaiškinę, sužinome, kad iš trijų įmonių, esančių Lietuvoje, tiktai „Tele2” sugeba nustatyti skambinančiojo vietą be jokios SIM kortelės, o kitos dvi – matyt kažkaip negali, nenori, o gal turi kažkokių kitų priežasčių.
Mobilus telefonas, jei SIM kortelė nesuveikia ar yra ištraukta, visada pasirenka tą ryšio pastotę, kuri siunčia stipriausią signalą. O pastočių yra daug – gali būti tai arčiau vienos, tai arčiau kitos. Todėl, norint, kad viskas veiktų, reikia, kad skambinančiojo vietą be SIM kortelės galėtų nustatyti visi operatoriai.
Verslo įmones vargu, ar galima labai kaltinti: jos dirba tam, kad uždirbtų pinigų akcininkams, o ne tam, kad įgyvendintų valdininkų norus. Verslas skirtas ne labdarai. Jei įmonė nori uždirbti ir iš valdžios – tai irgi natūralu, nes jei taip nebūtų, valdžiai niekas nieko nepardavinėtų. Kita vertus, jei įmonė kažką duoda valstybei, o valstybė dar ir sumoka, įmonė gali tai daryti gerai, o gali ir prastai.
Štai čia ir yra esminis klausimas: kuo skiriasi ta viena visus reikalavimus atitinkanti įmonė nuo kitų? Kodėl viena įmonė pasirodė socialiai atsakinga, kai kitos nesugebėjo?
Kad ir kaip būtų skaudu tai sakyti, košmariška žmogžudystė mums parodė vieną svarbų dalyką: kartais tiesiog įmonės gebėjimas būti atsakinga nulemia, ar žmogus išgyvens, ar ne. Tai reiškia, kad atsakomybės visgi turime reikalauti – tegul ir ne valdiškais nurodinėjimais, bet tiesiog žmogiškai, rinkdamiesi tinkamą firmą. Reikalauti turime tiesiog tam, kad daugiau nebūtų tragedijų.
Dažniausiai, kai kokia nors įmonė skelbia apie savo socialinę atsakomybę, tai būna tiesiog viešųjų ryšių ir reklamos makaronai. Apie savo socialinę atsakomybę sugeba paskelbti kokie nors alkoholio gamintojai ar verslo organizacijos, kurios tiesiog kartą per metus kam nors padalina labdaros už kelis šimtus litų. Gal taip yra dėl to, kad paprasčiau kabinti makaronus, nei galvoti apie tai, kaip gali užtikrinti ne tik savo, bet ir visuomenės interesus. Galime tarti, kad toks požiūris yra grynai formalistinis.
Kita vertus, „Tele2” atvejis čia atrodo visiškai kitaip: kažkodėl jie padarė daugiau, nei buvo privaloma. Kažkodėl jie taip nusprendė ir tiesiog padarė. „Tele2” puslapyje galime atrasti jų socialinės atsakomybės politiką, kurios visa esmė telpa į vieną įdomią pastraipą:
„TELE2 nepretenduoja į plačią veiklą socialinės atsakomybės srityje. Mes prisidedame darydami tai, ką mokame geriausiai, – teikdami nebrangias ir paprastas telekomunikacijų paslaugas. Galutinis TELE2 tikslas – uždirbti pelno savo akcininkams. Ilgalaikis akcininkų pasitikėjimas bendrove yra svarbiausias veiksnys, dėl kurio tęsiame savo verslą. Geri santykiai su išoriniu pasauliu – dar viena mūsų sėkmingos veiklos priežastis.“
Sakyčiau, kad viskas čia parašyta atvirai: įmonė neslepia, kad į jokią plačią socialinę veiklą nepretenduoja, o jos tikslas – tiesiog uždirbti pelną. Kita vertus, čia matyt ir atsiveria pati esmė: norint uždirbti pelną, reikia kad klientas į įmonę žiūrėtų, kaip į partnerę, o ne kaip į kokius plėšikus. O tai jau reiškia, kad reikia elgtis taip, kaip norėtum, jog kiti su tavim elgtųsi. Paprastai, verslininkiškai ir be jokių ten socialinių makaronų.
Matyt, jie taip ir žiūrėjo į reikalavimus: kai prireikė, kad mobilaus ryšio operatoriai įvestų vietos nustatymo galimybes, „Tele2” pasižiūrėjo lygiai taip pat pragmatiškai ir verslininkiškai: valstybė liepė, reiškia, kad taip bus, tad nėra čia ko tempti gumos – padarysim ir viskas. Taip juk paprasčiau – užbaigei darbą ir toliau verslu užsiimi. Kitos įmonės tu o tarpu kažkaip išsisuko – gal požiūris skyrėsi, o gal dar kažkas.
Manau, kad tas pragmatiškas ir paprastas požiūris atsiperka ir įmonei, ir jos klientams, o kaip galim dabar suprasti – yra naudingas ir visuomenei. Taip, būtent tikras požiūris, kuriame nebandoma pripasakoti apie kažkokius stebuklingus socialinius atsakingumus, o tiesiog daroma tai, kas yra daroma. Nuostabu, bet būtent tikri verslo interesai geriausiai atitinka visuomenės interesus.
Kažkodėl man norisi tokio paprasto požiūrio ir iš valdiškų įstaigų. Tačiau kiek pastebiu, valdžiažmogiai į viską žvelgia kitaip: jei kažko nežinai, nedarai ir nesirūpini, esi įgaliotas, bet neatsakingas – vadinasi, esi nekaltas. Menamas, šakėmis ant vandens pažadėtas socialinis atsakingumas būdingiausias yra biurokratams bei politikams.
Deja, valdžios įstaigos yra monopolinės ir mes negalime pasirinkti, kam sumokame mokesčius. Nėra konkurencijos – nėra ir galimybės tas įstaigas paveikti.
