O jei dar įsivaizduotume, kad koks užsienietis sugalvotų sukurti filmą apie mus, tokius mažučius, menkus, kažkur prie Baltijos krantų, apkvaištume visai iš laimės ir bėgtume žiūrėti tokio filmo šeimomis, klasėmis ir profsąjungų kuopelėmis. Toks lietuviškas kinas jau tampa vertybe savaime.
Matyt, taip pamanė ir britų režisierius Robertas Mullanas, iki šiol dirbęs su BBC dokumentiniais filmais, bet sumanęs parašyti scenarijų bei ekranizuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą. „Laiškai Sofijai“ – šio avantiūristinio sumanymo produktas, kuris dabar išsikerojo per visas kino sales ir kviečia pamatyti romantinę dramą, kuri turėtų atskleisti žymiausio lietuvių kompozitoriaus dvasios gelmes ir likimo vingius. Deja, entuziastingai pristatomas filmas sugebėjo užsikrėsti visomis baisiausiomis ligomis, kurios kamuoja iš teatro vaidybos šešėlio neišlendantį lietuvišką kiną, ir net atrasti naujų erdvių banalybei skleistis.
Pradėkime nuo aktorių. Rokas Zubovas neabejotinai yra puikus pianistas, o be to, ir paties M.K.Čiurlionio proanūkis, kuris turėjo savo kraujo ryšiu sukurti autentišką Čiurlionio charakterį. Tačiau Roko vaidybai nepagelbėjo nei Valentino Masalskio pamokos, nei fizinis panašumas į prosenelį. Viso filmo metu jis verčiasi per galvą, bandydamas perteikti turtingą emocinį pasaulį, jo dvasios kančias, bet kažkodėl atlieka tai su tokiu išraiškingumu, kokį pajėgtų atkartoti ir į kadrą įmesta medinė kėdė, ar bet kuris raiškiau kalbantis „Mapetų šou“ personažas.
Jei R.Zubovo vaidybos trūkumus dar galime nurašyti menkai jo patirčiai ekrane, tai Sofiją Kymantaitę įkūnijusios Marijos Korenkaitės vaidyba primena, kad mes vis dar aklai žavimės banaliai jausmingu teatru, kuriame moterys nutaiso kenčiančios Salomėjos Neries veidą ir rėkauja taip, lyg visos pasaulio egzistencinės kančios būtų sukritusios ant jų pečių. Marija galbūt nėra kalta, kad jos Sofija Kymantaitė buvo panaši tai į paauglę, flirtuojančią su vyresnių klasių mokiniu prie populiarios kavinės, tai į isterišką prekybos centro klientę, kuri pastebėjo, kad jai nebuvo pritaikyta nuolaida šlapiai dešrai, tačiau sprendžiant iš šio filmo, šviesi ateitis jos galėtų laukti tik darbuojantis šviestuvų salone.
Panašias vidutinio ar net prasto lygio spektaklio manieras į filmą atneša ir likę aktoriai, iš kurių ypač išskirčiau Drąsiaus Kedžio alter ego viename lietuviškame seriale suvaidinusį Rolandą Boravskį, kuris šįsyk, nutaisęs vieno žymaus altaristos veidą, vaidino kunigą, kuris net rusų kareivių mušamas neprarado savo rūstaus eksperto žvilgsnio.
Nenuostabu, kad filme vietos atsirado ir Sauliui Balandžiui, mokančiam nutaisyti kokybiškiausią kančios ir nevilties dėl dekadanso Marijos žemėje išraišką bei sugraudinti visas jautrias tetules. Lietuvių aktorių būryje savo ne tokia įkyria vaidyba išsiskiria piktojo carinės Rusijos kapitono vaidmenį atlikęs rusų aktorius Nikolajus Antonovas. Galbūt jam padėjo ir tai, kad skirtingai nei kitų personažų iš tikrovės, jo nesaistė būtinybė save įterpti istoriniame kontekste ar tenkinti patriotinius žiūrovų interesus.
Kalbėti apie scenarijų reikalo beveik nėra, mat ir pats režisierius pripažino, kad jis norėjo atkurti ne istorinius įvykius, o parodyti Čiurlionio gyvenimo dramą. Tiesa, visas dramas ir gyvenimo lūžius persmelkia savotiškas aktorių abejingumas arba, atvirkščiai, per didelės pastangos sukurti jausmingumą.
Čiurlionio aistra ir veržlumas kurti dūžta geraširdiškame Roko Zubovo veide, kuris stoiškai pasitinka net dvi aistringas rusų damas, besikabinančias jam ant kaklo. O Sofijos Kymantaitės liūdesys ir neviltis išsilieja meksikietiškos melodramos vertomis raudomis. Lietuviško kino užkratas – troškimas fetišizuoti bei vaizduoti mūsų herojus ne kaip žmones, o kaip savotiškus avatarus filme liejasi per kraštus. Gaila, kad mes vis dar nesugebame suvokti nei savo tautos, nei žymiausių jos atstovų realybėje, o ne gražioje pasakoje, kur visiems per barzdą varvėjo, bet originalių idėjų niekas neapturėjo.
Nuoširdžiai nuliūdęs dėl tokio apgailėtino rezultato, o dar labiau dėl to, kad ir vėl, net ir užsienio režisieriaus rankomis, buvo įvirsta į lietuviško kino stereotipų liūną, galiu tik pastebėti, kad filmą gelbėja vienintelis nuoširdus ir autentiškas požymis apie Čiurlionio egzistenciją – jo muzika (ir retkarčiais ekrane šmėkštelinti tapyba).
Režisierius skundėsi, kad jo projektui abejingas pats Čiurlionio žinovas profesorius Vytautas Landsbergis. Jei profesoriaus, kurį buvo sužavėjusi netgi mėgėjiška Garliavos drama, sukalta seno gero lietuviško klojimo teatro stiliumi, nesužavėjo tokia idėja, tai jau pasako daug.
Lieka laukti, kol lietuviškas kinas pagaliau nustos norėti būti lietuviškas (ar antilietuviškas) ir pradės pasakoti istorijas bei matyti besiblaškančias, klystančias ir gyvenimui atviras asmenybes.
