Rytoj sostinėje įvyksiančiame Velomaratone dviračių entuziastas 34 metų A.Vyšniauskas nedalyvaus. Nes nemano, kad tai saugu, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Antrajame Velomaratone skaudžiai kritęs, sužalojimų patyręs, o po to kelias operacijas iškentęs vyras dabar mieliau renkasi pasivažinėjimą ramiais užmiesčio keliais nei stumdymąsi tūkstantinėje minioje.
Atsikratė blogų įpročių
Tris bičiulius vilniečius Arūną Vyšniauską, 27 metų Antaną Minkevičių ir 21-erių Luką Donelaitį sieja pomėgis minti dviračio pedalus. Visi jie – dviratininkų klubo „Focus Vilnius“ nariai.
Skirtingo amžiaus ir skirtingą socialinį statusą turinčius vyrus sieja ir toks pat gyvenimo būdas – nė vienas jų negeria alkoholio ir nerūko. Vyrai šypsosi – pradėjus minti dviračio pedalus to daryti tiesiog nebesinori.
Būti sveikam ir ištvermingam yra svarbiau, todėl vaikinai rūpinasi ir savo mityba.
„Dviračiu važinėju nuo vaikystės. Iš pradžių tai buvo kaip priemonė laisvalaikiui leisti, vėliau dviratį naudojau kaip transporto priemonę. Ypač vasaros atostogų metu.
Tačiau į darbą dviračiu nevažiuoju“, – sakė A.Vyšniauskas.
Arūnas su pertraukomis rimtai sportuoja jau penkerius metus. „Dviračius atradau ir pradėjau sportuoti palyginti vėlai. Padėjau į šoną visus blogus įpročius. Supratau, kad galiu kitaip leisti savo laisvalaikį. Sutikau daug įdomių žmonių, nuo medikų iki architektų.
Štai (mosteli į A.Minkevičių. – Red.) Antanas fotografuoja“, – dėstė A.Vyšniauskas.
„Važinėju trumpiau nei Arūnas, tačiau sistemingai. Sportavau, išbandžiau įvairias sporto šakas ir sėdau ant dviračio – patiko“, – draugui pritarė Antanas.
Važiuoti niekada nevėlu
Dviračių entuziastai pasakojo, kad įkalbinti bičiulius pradėti sportuoti palyginti lengva.
A.Vyšniauskas praėjusį savaitgalį įkalbėjo vieną savo draugą: „Buvo nesunku. Jis su dar didesniu pilvu nei mūsų visų kartu sudėjus. Visiškai nepritaikytu varžyboms dviračiu jis nuvažiavo net 32 kilometrus. Ir pats nustebo, kad tai galėjo padaryti.
Visi tai gali. Tik reikia pamėginti. Ir trylikos metų mergaitė, ir močiutė, ir vyras alaus užaugintu pilvu tai gali padaryti. Nesvarbu, kiek laiko užtrunki – dvi ar tris valandas. Svarbu, kad gali. Vėliau atsiranda azartas ir tai tave įtraukia.“
Lietuvos sostinė yra palanki kalnų dviračiams. Vilniaus centras dauboje. Visur, kur važiuosi, – kalvos, prasideda miškas. Dviratininkai sutartinai linksi galvomis – tikras džiaugsmas.
Patinka mero iniciatyva
Į darbovietę Arūnui reikia sukarti apie 20 kilometrų. Jam tai nėra labai didelis atstumas. Juolab kad darbovietėje galima nusiprausti, yra kur saugiai palikti dviratį. Tačiau, važiuodamas Vilniuje, A.Vyšniauskas jaučiasi nesaugus.
Arūnas stengiasi vengti Vilniaus miesto gatvių ir mieste važinėja labai retai.
„Galbūt ateityje dviratį naudosiu kaip susisiekimo priemonę? Miesto infrastruktūra po truputį plėtojama, negali sakyti, kad visai nejuda.
Gal mero Artūro Zuoko oranžiniai dviračiai duos impulsą tvarkyti ir pritaikyti gatves dviratininkams? Jeigu žmonės jausis saugiai, nematau jokios problemos į darbą nuvažiuoti dešimt ar penkiolika kilometrų.
Žinoma, kai kuriems žmonėms iškyla kitokių sunkumų – nėra kur nusiprausti, pastatyti dviračio ir panašiai“, – sakė Arūnas.
Jis nekart matė, kaip įvyksta nelaimė. Dviratininkas, važiuodamas šaligatviu, kuris skirtas pėstiesiems, tai užkliudo senyvo amžiaus žmones, tai vaikus.
„Juk pats važiuoju ir matau. Nenorėdamas važiuoti pėsčiųjų taku, važiuoju šalia dešiniojo kelkraščio. Tuomet jaučiu vairuotojų spaudimą.
Galima apibendrinti – esi nepageidaujamas nei pėsčiųjų, nei vairuotojų. Lieka viena išeitis – tvirtini dviratį ant automobilio stogo ir važiuoji į užmiestį. Į tas vietas, kur saugu ir malonu važiuoti“, – dėstė Arūnas. Tai jis pataria daryti ir kitiems.
Gerai, kad įsigis šalmus
Lukas, Arūnas ir Antanas rytoj Velomaratone nedalyvaus. Jeigu ir dalyvautų – tik profesionalų grupėje, nes važiuoti didelėje mėgėjų grupėje labai nesaugu.
„Tai turi būti ne varžybos. Tiesiog gražus paradas, kuris populiarintų dviračių sportą“, – sakė jie. Dviratininkai mato gerąją pusę – į maratoną užsiregistruoja tūkstančiai žmonių. Ir visi jie nusipirks šalmus. Vien šis faktas, jų nuomone, labai geras.
„Prospekto grindinio trinkelės trasoje yra su plyšiais. Ten gali įstrigti siauras dviračio ratas.
Kai antrą kartą dalyvavau Velomaratone, man taip ir nutiko.
Tuomet dideliu greičiu kritau ant grindinio.
Aštrūs posūkiai ir nemokantys į juos įsukti kiti dviratininkai taip pat kelia grėsmę“, – pasakojo Arūnas.
Permainų – per mažai
„Per penkerius metus Vilniaus infrastruktūroje beveik niekas nepasikeitė dviratininkų naudai. Tik padaugėjo dviratininkų. Ir tas skaičius vis didėja“, – pažymėjo L.Donelaitis.
„Vien dviračio taku dviratininkas nevažiuoja. Jam reikia važiuoti ir šaligatviais, ir keliu. Gedimino prospekte yra sukurtas visai patogus hibridas. Juo eina pėstieji, važiuoja automobiliai ir dviratininkai.
Viskas vyksta lėtai, tačiau gana sklandžiai“, – Gedimino prospekto planavimu buvo patenkintas Antanas.
Bet blogai, kad iki šiol nėra dviračių takų sistemos. Kitur nėra nei dviračių tako, nei juostos važiuojamojoje dalyje. Arba dar blogiau. Arūnas tramdo juoką – važiuoji dviračių taku, o ten – gėlynas: „Viskas, dviračių takas baigėsi. Tuomet turi apsisukti ir važiuoti atgal?“
Jaunimas – pakantesnis
A.Vyšniauskas yra pastebėjęs, kad Lietuvoje jaunesni vairuotojai dviratininką praleidžia per perėją, sustoja, laikosi saugaus atstumo. O vyresni žmonės įsitikinę, kad dviračiai negali važiuoti keliu.
Dauguma vairuotojų neįvertina dviračių judėjimo dinamikos. „Juk mes įsivaizduojame, kaip dviratis važiuoja. Vėjo gūsiai, duobės – viskas daro įtaką“, – sakė Antanas.
„Gal pavydi, nes automobilių vairuotojai priversti stovėti spūstyje, o dviratininkai važiuoja tarp mašinų?
O gal baiminasi, kad nulauš veidrodėlį?“ – svarstė Arūnas.
L.Donelaičio nuomone, kelyje justi net tai, kada automobiliu važiuoja lietuviai, o kada – užsieniečiai.
„Užsieniečiai vairuotojai gali paskui dviratininką ilgiausiai vilktis jo greičiu, kol galės saugiai aplenkti.
Lietuviai važiuoja, lyg tavęs nebūtų“, – sakė Lukas.
Arūnas kartu su bičiuliais treniravosi Ispanijoje. Dviese važiavo plentu, kuris turi po vieną kelio juostą ir šalikeles.
„Iš pradžių nesuprasdavome, kodėl kalnuotose vietovėse ar ten, kur yra posūkis, automobiliai mūsų nelenkia. Vienąkart atsisukau ir žiūriu – didžiausia eilė už mūsų vos juda.
Tik kai parodžiau ženklą ranka, visi pralenkė. Nustebino toks dėmesingas požiūris. Kas jį įskiepijo?
Nežinau. Bet tikrai ne baudos ir kelių policija“, – pasakojo dviratininkas.
Pašnekovų manymu, Lietuvoje galima griežtinti Kelių eismo taisykles, didinti baudas, tačiau kol vairuotojai savaime nesusivoks, dviratininkai geresnio gyvenimo gali nesitikėti.
Komandą sukrėtė nelaimė
„Po skaudžių nelaimių ar didelį atgarsį sukėlusių įvykių žmonės išgirsta ir pradeda kalbėtis“, – įsitikinęs L.Donelaitis. Lukas ypač kritikuoja vairuotojas moteris – esą jos dažnai pavojingu greičiu pralekia pro šalį. Kartais atrodo, kad net specialiai.
„Kai intensyviai treniravausi, tėvai labai nerimaudavo – aš išvažiuoju, o jie nežino, ar dar sugrįšiu“, – prisiminė Lukas.
Liepos 17 dieną „Vilnius Focus“ klubą sukrėtė tragiška žinia. Jų komandos draugą Šarūną Surblį partrenkė, kaip įtariama, aktoriaus Petro Dimšos vairuojamas automobilis.
Praėjus pusantros savaitės dviratininkas Š.Surblys mirė.
