Apžiūrėti salos ir išdėstyti savo minčių, kaip atgaivinti šią teritoriją, ši savaitę buvo susirinkę žinomi miesto architektai, valdininkai, verslo ir įvairių sporto organizacijų atstovai.
Apžiūrėję salą miestiečiai susirinko į „Žalgirio“ areną, kur bandė suderinti kuo daugiau interesų ir pasiūlymų. Tačiau įvairių nuomonių ir pageidavimų išklausę architektai neslėpė – svarbu nustatyti pagrindinę kryptį. Smulkmenas suderinti bus galima visada.
Išgelbės istorija?
Vizijos pristatyme dalyvavęs architektas R. Plakys puikiai prisimena, kaip Nemuno sala atrodė jo vaikystės laikais. Vyras tiki, kad būtent praeitimi paremta vizija gali išgelbėti kol kas apleistą salą ir suteikti gyvybės ne tik jai, bet ir miestui.
„Žinot, upė nuolat keičiasi, niekad nėra vienoda. Tais laikais, kai dar buvau visai mažas, Karaliaus Mindaugo prospektas buvo kur kas siauresnis, grįstas akmenimis, spalvingas. Į plačią apatinę terasą nusileisdavo automobiliai, vežimai. Buvo didžiulė garlaivių įlanka ir remonto dirbtuvės“, - prisiminė R. Plakys.
Pasak architekto, būtent laivų uostas ir statykla, pasivaikščioti ar tiesiog pasėdėti atėję žmonės sudarydavo knibždėlyną, kuris gaivino miestą.
„Šią vietą vadinome „Ant krantelio“. Visi inteligentai ir darbininkai ateidavo čia. Būdavo, pasiimame mažytę vyno bonkeliutytę, atsisėdame. Ramiai pasėdėdavome, pasimėgaudavome saule, žiūrėdavome, kaip stato laivus, truputį išgerdavome. Plaukdavo laivai, juose damos sėdėdavo. Lietuvoje kito tokio peizažo nėra. Tačiau kopūstagalvė sovietinė valdžia ir kopūstagalviai to meto architektai viską suniokojo, pakeitė ir išėjo mėšlas“, - piktinosi R. Plakys.
Salos gyvybę be laivų sunkiai įsivaizduoja ir kitas ateities viziją kūręs architektas Šarūnas Kiaunė. Pristatydamas savo viziją Š. Kiaunė iš esmės pritarė R. Plakio mintims. Tiesa, architektas paminėjo daugiau detalių – saloje norėtųsi pliažų, dviračių takų, prieplaukų ir dar vieno tilto į senamiestį.
„Reiktų liepto arčiau senamiesčio, kad sala nebūtų kaip aklagatvis. Krantines taip pat reiktų aptvarkyti, tačiau aš siūlau atsisakyti brangių medžiagų ir didžiulių darbų. Reiktų padaryti tik tai, kas būtina, ir į viską pažvelgti paprastai, nekovoti su upe. Dviračių takams pakaktų paprasčiausio grunto, reiktų ir kelių pontoninių prieplaukų, kur sustotų laivai“, - pasakojo Š. Kiaunė.
Trūksta suoliukų
Kalbėdami apie salos bėdas architektai nevengė palyginimo su populiaria pasivaikščiojimų vieta – Nemuno ir Neries santaka. Esą santakoje daug šeimų laiką mielai leidžia, nes ten yra ir paprasčiausių suoliukų – to Nemuno saloje net su žiburiu nerasi.
Kauniečiai sutaria, kad sala, kaip ir anksčiau, turi būti skirta labiau aktyviam nei pasyviam laisvalaikiui.
Minčių ir investicijų netrūksta
Tokią ateitį regi ir įvairios miesto sporto bendruomenės. Neseniai Kauno ekstremalus nudžiugino žinia, kad Nemuno saloje bus įkurta sportiniams dviračiams skirta aikštelė. Planuojama, kad naujai įrengtoje erdvėje jau gegužės pabaigoje vyks ir pirmosios BMX sportinių dviračių varžybos.
Į Nemuno salą pageidautų investuoti ir Golfo federacija. Šiam sportui atstovaujančios organizacijos prezidentas Rolandas Dovydaitis lrytas.lt tikino, kad federacijai tereikia miesto leidimo, o ne pinigų.
„Mes norėtume įrengti poros ar trijų šimtų kvadratinių metrų golfo treniruočių aikštelę. Viską padarytume savo lėšomis. Čia treniruotųsi ir profesionalai, kuriems reikia erdvės tobulinti smūgius, ir miestiečiai. Kauniečiams susipažinti su golfu nieko nekainuotų, viską mes finansuotume“, - tikino R. Dovydaitis.
Golfo federacija taip pat žada nekelti jokių pretenzijų miestui, jei iš Nemuno salos būtų išprašyta. Aikštelės ir jos danga būtų įrengta taip, kad ją pašalinus neliktų jokių žymių.
