Jį vargonuoti pasikvietė tuometis arkikatedros klebonas, šviesaus atminimo kunigas Kazimieras Vasiliauskas.
„Su klebonu buvome geri bičiuliai dar nuo tų laikų, kai aš apie 1970 m. dirbau Vilniaus vargonų dirbtuvėse”, – pradėjo pokalbį su „Sostine” B. Vasiliauskas.
– Ir būtent tose dirbtuvėse vos nepraradote galimybės vargonuoti?
– Nelaimingas atsitikimas, kai aš, tvarkydamas vargonų medines detales, netyčia įkišau pirštą į stakles, įvyko 1983 metais.
Kartu su manimi dirbęs kolega, jau gydęsis pas tuo metu karjerą pradedančius mikrochirurgus, įsisodino mane į automobilį ir akimirksniu nuvežė į Vilniaus centre buvusią Raudonojo Kryžiaus ligoninę.
Pakeliui galvoje sukosi vienintelė mintis: „Ko gero, teks atsisveikinti ir su vargonais, ir apskritai su muzikanto profesija.”
Tačiau pesimistiškiausios prognozės nepasitvirtino. Mane operavo dabar jau žinomų chirurgų brigada – Kęstutis Vitkus, Mindaugas Minderis, dabartinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir dar keletas specialistų.
Operacija nebuvo paprasta, nes nupjauto dešinės rankos didžiojo piršto galo jau nebuvo įmanoma prisiūti, todėl praradau vieną kojos pirštą – dalį jo chirurgai meistriškai priaugino prie sužeistojo.
Po kelių mėnesių trukusio gydymo ir reabilitacijos vėl galėjau vargonuoti.
Vilniaus arkikatedroje mane išgelbėjusiems medikams ir artimiesiems surengiau padėkos koncertą.
Bet vargonų restauravimo neatsisakiau iki pat pensijos. Esu juos tvarkęs ir derinęs penkiasdešimtyje Lietuvos parapijų.
– Kokioje Vilniaus bažnyčioje sovietmečiu vargonuodavote?
– Dažniausiai lankydavausi Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Pažinojau ir jos vargonininką, todėl jis man dažnai užleisdavo vietą prie vargonų.
Žinojau, kad šioje lietuviškiausia sovietmečiu laikytoje bažnyčioje per kiekvienas mišias būdavo prižiūrėtojų ir seklių, tačiau aš jokių grasinimų ar persekiojimų nepatyriau.
Tiktai kai mokiausi vargonų klasėje tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, dėstytojai mus dažnai auklėdavome: „Nebandykite vargonuoti bažnyčiose. Priešingu atveju bus uždaryta vargonų klasė.”
– Kurie vargonai Vilniuje patys geriausi?
– Be jokios abejonės – arkikatedros. Jų skambėjimas – nuostabus. Be to, jie puikūs techniniu požiūriu ir labai patogūs groti, nors man tai ne pats svarbiausias dalykas. Galiu groti bet kokiais vargonais.
Šių vargonų fasadas išlikęs nuo XVIII amžiaus, tik buvo perdažytas ir iš naujo perauksuotas. Patys vargonai buvo sugriuvę ir beveik neveikiantys.
Bet 1969 m., kai arkikatedroje veikė paveikslų galerija ir vykdavo koncertai, vargonus, prisidengiant neva restauravimu, iš esmės pertvarkė specialistai iš Vokietijos. Tiksliau – įrengė naujus šiuolaikiškus vargonus.
– Per dvidešimt penkerius metus jau tapote ne tiktai Vilniaus, bet ir visos Lietuvos pagrindinės bažnyčios metraštininku. Kaip per tą laiką pasikeitė arkikatedra?
– Pirmaisiais metais po jos sugrąžinimo tikintiesiems buvo juntama euforija – beveik per kiekvienas mišias bažnyčia būdavo sausakimša.
Metams bėgant išryškėjo kasdienybė, sumažėjo lankytojų – į mišias ateina tik arkikatedrą nuolatos lankantys vilniečiai arba pasižvalgyti užsuka turistai.
– Ar arkikatedros vadovai bando koreguoti jūsų atliekamos muzikos repertuarą?
– Nesu visiškai laisvas nei aš, nei šeši arkikatedros chorai. Pageidaujama, kad atliktume sakralinę muziką. Tačiau bent jau man sąvoka „sakralinė muzika” neturi apibrėžimo.
Mano galva, jei rimta muzika, žinoma, ne koks popsas ar rokas, veikia žmogaus jausmus, pasiekia širdį, ją galima laikyti sakraline.
– Jūsų akyse per 25 metus keitėsi ne tik arkikatedra, bet ir tikinčiųjų santykiai su kunigais. Kaip tai vertinate?
– Daug kas priklauso nuo kunigų. Yra tokių dvasininkų, kurie iš karto sulaukia tikinčiųjų pasitikėjimo, tampa jiems autoritetais. Tačiau ne kartą esu matęs ir tokių kunigų, kurie, nors ir atsidavę savo darbui, nesulaukia žmonių prielankumo. Gal dalis jų pasirinko kunigystę ne skatinami noro būti tarp žmonių, o iš poreikio užsidaryti savyje.
Kelią į žmonių širdį kai kurie kunigai randa ir dėl puikios oratorystės. Ne vieną puikų, įtaigų oratorių esu girdėjęs ir arkikatedroje.
– Ar jūs, sėdėdamas prie vargonų, klausotės sakomų pamokslų?
– Ne visada. Bet niekada nepamiršiu velionio Tėvo Stanislovo, kuris nebūdavo dažnas svečias arkikatedroje, pasakyto vieno pamokslo – nuo pusės jausmingos savo kalbos jis perėjo prie grigališkojo giedojimo.
Nors jau nebepamenu, apie ką tada kalbėjo Tėvas Stanislovas, prisiminus jo giedojimą man ir dabar kūnu šiurpulys perbėga.
– Ne vienus metus arkikatedroje dirbote ir su monsinjoru K. Vasiliausku.
– Laikau likimo dovana galimybę iš arti matyti ir bendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi ir Bažnyčios tarnu iš didžiosios raidės.
Per daugybę bendravimo metų tarp mūsų yra buvę visko – ir gražių, ir liūdnesnių akimirkų, ir ne kartą jis mane yra baręs.
– Sunku įsivaizduoti, kad monsinjoras būtų galėjęs ką nors barti.
– Nors jis buvo didelis koncertų arkikatedroje šalininkas ir gerbėjas, kartą mane pasikvietė ir išbarė: „Tu ką, nori arkikatedrą paversti kultūros namais?”
Toks beveik valandą trukęs monsinjoro barnis mane labai nustebino, nes lyg ir kartu planuodavome įvairius renginius. Jis ypač džiaugdavosi bendrais mano ir berniukų choro „Ąžuoliukas” koncertais.
Bet po kiek laiko K.Vasiliauskas atlyžo, ir mes toliau gražiai bendravome. Jis buvo nuotaikos žmogus. Jei ištikdavo kokia nesėkmė ar sunkumai, tai atsispindėdavo ir jo elgesyje.
Vieną vakarą radau jį zakristijoje apsikrovusį įvairiomis religinėmis knygomis ir besikeikiantį. Monsinjoras, kaip buvęs tremtinys, kartais riebiai nusikeikdavo.
Nervinosi jis tada, nes buvo pakviestas šventinti kažkokio lėktuvo, kurį Lietuva buvo neseniai įsigijusi. Skundėsi man, kad neranda lėktuvui tinkančios maldos. Mėgindamas jį nuraminti sakiau, kad tokios maldos, matyt, ir negali būti.
„Kaip negali būti?” – lyg pats ant savęs pyko monsinjoras.
Kitą dieną pasigyrė pats sukūręs maldą ir pašventinęs tą lėktuvą.
– Jūsų akyse K. Vasiliauskas buvo išstumtas iš arkikatedros. Ar jis labai išgyveno dėl tokio gyvenimo posūkio?
– Jis stengėsi to neparodyti, nors mačiau, kaip jam buvo nelengva.
Jis nukentėjo dėl to, kad buvo viskam ir visiems žmonėms atviras, per daug pasaulietiškas. Tai – žmogiška, tačiau tokie kunigai ne visiems aukščiausiems Bažnyčios vadovams patinka.
Pamenu, viena pažįstama pora paprašė monsinjoro pakrikštyti jų vaiką.
Prieš krikštynas jis tų jaunų žmonių paklausė, ar jie tuokėsi bažnyčioje. Išgirdęs neigiamą atsakymą paliepė: „Marš pirkti žiedų ir tuoj pat jus sutuoksiu, o po to ir vaikelį pakrikštysiu!”
Bažnyčios įstatymai, ypač dabar, tokios kunigų laisvamanystės netoleruoja. K.Vasiliauskas tokius dalykus sau leisdavo.
Galbūt jis pažeisdavo tam tikras taisykles, bet žmonėms tokiu elgesiu nieko bloga nepadarydavo, todėl ir buvo mylimas.
– Anksčiau jūs į arkikatedrą atmindavote dviračiu. Pastaruoju metu jo nebematyti. Kodėl?
– Dabar iš namų Lazdynuose važiuoju automobiliu, bet ne vienus metus esu mynęs dviračiu. Labai smagu būdavo iki cento atvažiuoti – tris kartus nusileisdavau nuo Vilniaus kalvelių – ir arkikatedra.
Tik kur kas sunkiau būdavo sugrįžti į Lazdynus. Stengdavausi tuos tris kalnus kelyje namų link įveikti aplinkkeliais.
Važinėti dviračiu teko atprasti ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl vagių.
Nesu praradęs dviračio, nes palikdavau jį arkikatedros viduje, bet esu girdėjęs, kad kolegos dviratis iš Šv.Kazimiero bažnyčios buvo nugvelbtas, nors ir buvo prirakintas pačioje bažnyčioje.
