Pradėkime nuo to, Lietuvoje kai kas galėtų būti geriau, bet jau dabar daug kas yra labai gerai, ir būtent todėl žmonės grįžta iš užsienių (tik vakar sužinojau apie dar vieną šeimą, susiruošusią jau greitai kraustytis į Lietuvą iš Vakarų Europos, ir žinokite, jie irgi bus patenkinti ir galės po pusmečio patenkinti šypsotis ir sakyti „duskit, pavyduoliai“, kaip dabar sakau aš).
Lietuvio sąmonė – kaip didžiulis laivas, kurį apsukti užtrunka valandą, tik lietuvio valanda užima keletą metų. Tai, kad vienpusė emigracija baigėsi, bus neigiama dar kelerius metus: taip pat Anglijoje jau ketvirtą žiemą iš eilės sninga, o oro uostai vis dar negali susitaikyti su mintimi, kad reikia pirkti daugiau sniego valytuvų, nes visi tikisi, kad besniegės žiemos grįš.
Apie tai, kad lietuviai bėga lauk, kalba tik tie asmenys, kurie iš įpratimo kartoja išgirstus ir išmoktus dalykus. „Papratimas – antras prigimimas“, ir kai kam legenda apie emigraciją jau tapo jų prigimtimi ir savastimi.
Čia kaip liaudies patarlės, kurios atsilieka nuo realybės maždaug šimtu metų, bet vis tiek yra, kas jas kartoja kaip išmintį. „Senas arklys vagos negadina“ – ši patarlė vis dar galioja, jei sąmonėje gyveni baudžiavos laikais ir nori arti kinkytu arkliu. Arba „sviestu košės nepagadinsi“ – tai pabandyk, įdėk pakelį sviesto į dubenėlį košės ir pažiūrėk, kas norės valgyti. Aš tik sakau.
Bet grįžtam prie to, kas mums labiausiai trukdo gyventi. Reikia atsipalaiduoti nuo minties, kad čia, Lietuvoje, nieko nebus, ir pratintis prie to, kad gyventi ir tvarkytis reikia ten, kur esi, daug nekliedėjus.
Labiausiai mus trukdo ir nervus gadina laiko eikvojimas beprasmiškai veiklai ir kitų gaišinimas, nes (1) mes visada taip darėme, (2) nes visi taip daro, (3) kažkur kažkas parašė, kad taip reikia.
Pažiūrėkite, kiek užima Vyriausybės formavimas. Jau negana, kad švaistėme laiką rinkimams, po kurių labai mažai patenkintų (reiškia, rezultatas prastas), dabar jau dvi savaites, kaip katės su pūsle, tie žmonės šlepsi vieni pas kitus į posėdžius, pasitarimus ir derinimus, kad išrinktų keliolika asmenų, kuriuos vis tiek galima įbauginti, prakalbinus angliškai. Kaip jie tvarkys milijoninius biudžetus ir priiminės sunkius sprendimus, jei juos gąsdina Prezidentės kabinetas, man yra paslaptis.
Ar kas nors tiki, kad vienas kandidatas į ministrus labai skirsis nuo kito? Koalicijos partijos jau viską pasakė prieš rinkimus: jeigu žada, kad žino kaip, arba jei praneša, kad godus verslas yra vagystė, tai aš asmeniškai manau, kad tik visiškas naivuolis gali tikėtis, kad ilgai iš tų žmonių rinkus, galima rasti kažką puikaus.
Jei nueini į rūsį ir matai, kad bulvės sušalo, pajuodo arba sudygo, tai jau rink nerinkęs iš tos krūvos, vis tiek ta bulvė bus nekokia. Tas rankiojimas yra tik laiko gaišimas.
Būtent laiko gaišimas yra didžiausia mūsų problema. Mums reikia išmokti spręsti greitai ir staigiai judėti į priekį, nes dabar būdingas elgesys yra kaip to sodiečio iš gilios provincijos, atvykusio į miestą ir trypčiojančio, nes bijo eiti per gatvę.
Žinote, kas labiausiai atkreipia dėmesį, kai atvyksti iš užsienio į Lietuvą? Kaip visi mėgsta susitikimus, nors galima paskambinti. Skambučius, kai galima nusiųsti elektroninio pašto žinutę. Kaip beveik visi tikisi, kad popierių „užsuks ir pasiims“, kai galima nusiųsti paštu, arba „užveš ir įteiks asmeniškai“.
Dažnai su manim bendraujantys žino, kad nėra geresnio būdo su manim susipykti, negu man pasiūlyti užsukti į jų kontorą biuro pastate 7 aukšte Tarakonų ir Balandžio 1-osios gatvių sankryžoje dėl kokio nors popiergalio, kurį galima atsiųsti paštu arba nuskenuotą kompiuteriu.
Dar labiau erzina, kai telefonu praneša, kad „turi pasiūlymą“, dėl kurio „reikėtų susitikti ir apsitarti“. Vertimas dažniausiai yra toks: „Turiu laiko daugiau, nei būdų naudingai jį praleisti, ir mano pasiūlymas toks nekonkretus arba nepatrauklus, kad ant popieriaus išdėstytas atrodo ypač beviltiškai.“
Kiti dar siūlo „išgerti alaus ir paplepėti“ arba kviečia „neįpareigojančiam pašnekesiui prie vyno taurės dėl galimo bendradarbiavimo“. Dažniausiai iš to būna pasiūlymas neatlygintinai ir skubiai prisidėti prie ko nors absoliučiai neperspektyvaus ir man nereikalingo.
Tai vis laiko gaišimas nesąmonėms. Žmonės taip mažai susimąsto apie savo laiko vertę (tiesa, kai kuriems tai iš tiesų neaktualu, nes dėl jų menkos nuovokos ir įgūdžių jų laikas yra beveik bevertis), kad ligi šiol toleruoja tokį pasityčiojimą iš sveiko proto, kaip nuolatinis ir piktybinis grąžos neturėjimas beveik niekur prekybos vietose, su lakstymais išsikeisti į gretimas picerijas ir tatuiruočių salonus ir monumentalia gaišatimi.
Naudodamasis proga ir tarnybine padėtimi, pasiskųsiu, kad net mano mylima ir garbinama itališkų sūrių parduotuvė Pilies gatvėje sugebėjo aną dieną priblokšti, kai išmušus 14,93 Lt ir padavus dvidešimtį, pardavėja pasiūlė „paieškoti centų“. Aš jums tuoj paieškosiu, paprašykit manęs dar kartą, tai išgirsit ko negirdėję. Viskas, o tuo tarpu galit ruoštis šventėms.
