„Džiugu, kad mūsų sportininkams pavyko pasiekti tiek daug. Bet ypač džiugu, kad daug rezultatų pasiekėme ir neturėdami labai modernios infrastruktūros”, – taip pasibaigusią Londono olimpiadą įvertino Vyriausybės vadovas.
Kitaip sakant, lieka džiaugtis, kad olimpinis vicečempionas J. Šuklinas treniruojasi prieštvaninėje Visagino bazėje, o žiemą jam nėra kur plaukioti kanoja, nes išjungus atominę elektrinę Drūkšių ežeras užšąla. Jeigu ne spartietiškos sąlygos, medalį jis būtų matęs kaip savo ausis.
Paplokime, kad nėra nė vieno normalaus baseino. Jei būtume turėję, galbūt R. Meilutytė būtų likusi Lietuvoje ir nepasiekusi tokių aukštumų.
Akiplėša ta čempionė L. Asadauskaitė! Užsikabino medalį ant kaklo ir pradėjo rėžti prakalbas, kad gal dabar Lietuvoje atsiras bent vienas baseinas su šiltu vandeniu ir neprakiurusiu stogu. O kam jo reikia, jeigu medaliais ir taip lyja?
Jei su apgriuvusia infrastruktūra sugebėjome tiek daug laimėti Londone, investuoti į sporto kompleksus – nuodėmė.
Gal geriau sugriaukime dar likusius, tuomet Rio de Žaneiro žaidynėse po ketverių metų tikriausiai turėsime dvigubai daugiau medalių.
Kam reikia, pavyzdžiui, bokso ringų ar tatamių? Atrinkime tuos, kurie geriausiai mosuoja kumščiais ir eina imčių ties alubariais! Juk ten – tikroji ateities čempionų kalvė.
Pažvelkime į krepšinį: įvairiausių arenų – apstu, o rezultatai negerėja. Oranžinio kamuolio pusdieviai treniruojasi puikiausiose salėse, o futbolininkai laksto dirvonuose.
Tad kam investuoti? Juk rezultatas tas pats – pralaimėjimas Makedonijai.
