Žmogus suvokia, kad yra baigtinė būtybė. Ribotas tiek erdvėje, tiek laike. Egzistenciniai mąstytojai iš šios banalios tiesos išverpia ištisą žmogiškosios būties tragizmo bei gyvenimo atsigręžus į Niekį (ar Dievą - priklausomai nuo paties mąstytojo išpažįstamų vertybių) filosofiją. Žmogus nori apsisaugoti nuo jam gresiančio nebūties pavojaus. Jis trokšta peržengti savo baigtinumo ribas. O, kad galėčiau gyventi amžinai! O, kad galėčiau perskaityti kitų – ypač potencialių priešų – mintis! O, kad galėčiau žinoti ateitį!
Pakėlęs akis į dangų, jau prieš daugybę tūkstančių metų žmogus regėjo tobulybę. Grožis, amžinybė, pastovumas, visuomet matematiškai tikslūs danguje regimų objektų santykiai. Absoliutus prognozuojamumas. Iš šiandienės žvaigždynų padėties, žinodama „dangaus sferų“ judėjimo principus, galiu labai tiksliai numatyti, kokį dangų pakėlę akis žmonės išvys po metų, po dvejų ir net po tūkstančio, kai manęs jau nebebus. Ar tai reiškia, kad aš gebu išvynioti laiko ritinio juostą ir pažiūrėti, kas įrašyta toje jo dalyje, kuri dar neatėjo? Jeigu gebu perskaityti viršutinę juostos eilutę, kur rašoma apie žvaigždes, galbūt įmanoma perskaityti ir apatines? Tas, kuriose surašyti žemiškesni ir tiesiogiai su manimi susiję dalykai?
Darau prielaidą, kad pasaulyje viskas tampriai susiję. Kaip Spinozos ir Niutono laikų mechanicistas tikiu, jog jeigu mano protas pajėgtų aprėpti visas pasaulio sudedamąsias dalis ir žinoti visus jų sąveikos principus, aš būčiau visažinė, tarsi Dievas. Deja, mano protas visai nedieviškas. Visuma bent jau man neaprėpiama. Bet aš moku spręsti lygtis su nežinomaisiais. Dalį informacijos man suteikia žvaigždės. Ar pagal žinomą ateities įvykį danguje – kur sekmadienį atsistos Jupiteris – galiu sudaryti algoritmą ir apskaičiuoti man taip rūpintį nežinomąjį – kas sekmadienį nutiks man?
Jeigu Spinozos ir Niutono laikų mechanicistai teisūs, tuomet bent jau iš principo mano svajonė iššifruoti apatines laiko ritinio juostos eilutes turėtų būti įgyvendinama. Tačiau klausimas, ar jie išties teisūs. Dar didesnis klausimas – ar iš viso įmanoma sudaryti teisingą kosminį algoritmą, aprėpiantį dalykus „kaip danguje, taip ir Žemėje“.
O klausimas, ar tokį algoritmą sugebėjo atrasti jau daugiatūkstantine savo „mokslo“ istorija besididžiuojanti astrologų kasta, yra iš viso absurdiškas.
Vienas pamatinių formaliosios logikos dėsnių nurodo, kad norint gauti neabejotinai teisingas išvadas, būtinos neabejotinai teisingos prielaidos. Astrologijos „mokslas“ ne šiaip sau didžiuojasi savo tūkstančius metų besitęsiančia istorija. Jis per tūkstantmečius išsaugojo ir pamatinius savo principus. Tas astronomijos žinias, kokias turėjo prieš tūkstančius metų gyvenęs ir dangų stebėjęs žmogus.
Taip, gerbiamasis skaitytojau, tu supratai puikiai – horoskopas, kuriuo šiandien pradėjai dieną, yra sudarytas pagal brėžinius, kuriuose Saulė, Mėnulis, Venera, Jupiteris ir visi kiti „dangaus“ kūnai sukasi aplink Žemę. Nors Kopernikas dar XVI amžiuje užtikrintai išsviedė Žemės rutulį į dangų, astrologija iki šių dienų išsaugojo „seną gerą“ geocentrinę Ptolemėjaus astronominę sistemą. Tiesa, esama bandymų ateities įvykius prognozuoti ir pagal heliocentrinę sistemą, tačiau tokie bandymai reti ir nepopuliarūs tarp pačių astrologų.
Taigi, mus horoskopais maitinančios astrologijos prielaidos gamtos mokslo požiūriu yra klaidingos. O iš klaidingų prielaidų, kaip nurodo tas pats jau minėtas logikos dėsnis, seka bet kas. Tiek tiesa, tiek netiesa. Iš esmės – niekas. Todėl jokio skirtumo, ar horoskopas bus sudarytas kruopščiai braižant kosmogramas, ar tiesiog rašlaus žurnalisto „nukabintas nuo lubų“. Vis vien jis dalį perskaičiusiųjų nustebins pataikymu „kaip pirštu į akį“, daliai pasirodys, kad nepataikyta, ar kad pataikyta iš dalies. Aptakios šio literatūrinio žanro frazės, nugludintos per tūkstantmetę istoriją, dar geriau už Bibliją pasiduoda plataus masto interpretacijoms. Ką įdėsi – tą ir rasi, kitaip sakant.
Na ir kas? – paklausite jūs. Jeigu yra žmonių, kuriems to reikia – tegul tie horoskopai egzistuoja. Astrologas, kaip ir juokdarys, visais laikais buvo būtinas rūmų atributas. Astrologija – pramogų rūšis. Ir valstybės institucijos tą supranta. „Nepataikiusių“ pranašų, kaip ir kitų šarlatanų atveju, vartotojų teisių apsaugos tarnyba niekuo negalės pagelbėti. Kaltinti astrologą už nekokybiškai suteiktą „paslaugą“ tolygu kaltinti nusidainavusią ir klausytojus nuvylusią popdainininkę.
Iš tiesų – kol „vartotojas“ į horoskopą žiūri kaip į dienos anekdotą ar sentenciją, tol jokio kriminalo nėra. Nėra apgaviko, nėra aukos - yra tik prasta dainininkė ir prastai išlavintą ausį turintis klausytojas. Kriminalas prasideda, kai „vartotojas“ į horoskopą pradeda žiūrėti rimtai. Kaip į gyvenimo kelrodį, šiaudą, už kurio baigtinė būtybė bando griebtis egzistencinio siaubo (kuris gali ištikti ir elementariose apsisprendimo situacijose, ir nelaimių, grėsmių atveju) akivaizdoje.
Galima tik įsivaizduoti, kokios pasekmės gresia žmogui, pasirinkus ar palikus gyvenimo partnerį, pasiryžus pakeisti darbą ar investuoti, vadovaujantis horoskopu - tai yra, ne įsigilinus į tikras aplinkybes ar pasitarus su atitinkamų sričių specialistais ir padarius išvadas, o „bet kaip“. Nes, kaip minėjome, pagal logiką iš klaidingų prielaidų seka bet kas. Ar astrologai atsakingi už suluošintus gyvenimus? Ne. Juk iš juokdario atsakomybės nereikalaujama.
