Ideologinė gauja

Kas jau kas, o gauja tikrai nėra palaida bala - pagal savo prigimtį gauja yra griežtai struktūruotas padalinys, kur saviveikla, nesankcionuotos entuziazmas, prasikišančios iniciatyvos arba net paprasčiausia nuomonių įvairovė nėra toleruojamas dalykas. Savotišku tokios gaujos arba ultraforsuoto sutelktumo porūšiu galėtume laikyti ideologinę gaują.

Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

2009-11-10 10:07, atnaujinta 2018-04-07 08:55

Taigi leiskite šiandien keletą žodžių tarti kaip tik apie tokio pobūdžio ideokratinį darinį, kurį čia pavadinome ideologine gauja, apie išryškėjusią mūsuose struktūrinę konfigūraciją, kurią, regis, pirmiausia vienija štai tokie užkeikimai: 1) kova prieš ,,valstybininkus“, 2) V.Pociūno mirties aplinkybių teisingas ištyrimas, 3) Lietuvos energetinio saugumo projektų kaip jau nereikalingų šiai šaliai, perteklinių užmačių blokavimas.

Kaip atrodo man pačiam, įdomiausia čia tai, jog ką tik įvardytos ir sunumeruotos idiomos iš pažiūros atrodo esančios skirtingos prigimties, nors, iš kitos pusės, nesunkiai yra atpažįstamos kaip tos pačios, disponuojančios milžiniškais resursais grupuotės pagrindiniai mobilizaciniai lozungai. Dėl to galima tikėtis, jog šių lozungų, įvardyta seka, nuodugnus aptarimas leis anksčiau ar vėliau atpažinti kažką panašaus į bendravardiklinančią stichiją, padės išryškinti savotiško nuoseklumo etapus.

Žodis ,,valstybininkas“ pastaraisiais metais Lietuvoje yra tapęs užkeikimu, dažniausiai iškart sukeliančiu projektuojamą reakciją, kitaip tariant, tai jau yra toks verbalinis dirgiklis, kurio suvokimui refleksijos tarpininkavimas nėra būtinas.

Paprastai šis žodis sukelia automatinę reakciją, atskirais atvejais - masinę psichozę, kuri, kaip ir galima tikėtis, visiškai prasilenkia su niuansavimo užduotimi. Galbūt vieną ar kitą kartą ištartas teisinga intonacija, šiandien šis žodis mūsų susišūkavimuose yra praradęs įvardijimo gebą, nes dėl pernelyg dažno ir neįcentrinio vartojimo susidėvėjo neatpažįstamai. Tačiau, kaip jau sakyta, šis žodis yra tapęs žodžiu-raktu, pritaikytu atrakinti (arba užrakinti) subanalintai sąmonei. Žinoma, kalbame apie dresuotą, atitinkamai paruoštą sąmonę, apie visiškai nuvargintos sąmonės atvejį.

Dažnai, net labai dažnai Lietuvoje kalbama apie kažkokius piktavalius ,,valstybininkus“, tačiau, atkreipkime dėmesį, ištarus konkrečias pavardes, parodžius pirštu į tokius niekdarius (?), kyla stiprus neadekvatumo įspūdis, nesmagumas dėl to, jog nesugebėjome iki galo kažko atpažinti.

Kitaip tariant, piešiamas vaizdas vis dar labai sunkiai yra pritaikomas prie konkrečių fizionomijų. Žinoma, galima sakyti, jog, anot A.Schopenhauerio, modernusis velnias paprastai jau nesinešioja su savimi tokio identifikacinio kodo kaip ragai ir nebedėvi garsiųjų kanopų. Tačiau štai vadinamųjų ,,valstybininkų“ didžiausieji kritikai yra atpažįstami labai lengvai ir konkrečiai - nesunku nustatyti net tai, kas šiose gretose yra generolas, o kas tik feldfebelis, akį taip pat prikausto viskam pritariantis masyvus farso choras.

Susidaro įspūdis, jog vadinamieji ,,valstybininkai“ didžiąja dalimi yra minėtų kritikų negatyvaus atskaitos taško projekcija, skirta savosioms gretoms glaudinti, ideologinės gaujos struktūravimui, kažkas panašaus į psichoanalizėje aprašyto ,,šešėlio“ archetipo savotišką atmainą. Didele dalimi, regis, tai yra tik ideologinis fantomas.

Kartą viešai esu išsakęs savo nuomonę apie praktikuojamą mūsų padangėje vištakumą, kai, buriant iš kavos tirščių, yra kuriamos V.Pociūno mirties kaltinamosios versijos, drauge nepastebint faktų (nustatytų ir paliudytų), kurie lėmė G.Beresnevičiaus žūtį. Netrukus po to susilaukiau pastabos, jog toks įvykių priešpastatymas yra apgaulingas manevras, neva skirtas atitraukti dėmesį nuo V.Pociūno tragedijos aplinkybių tyrimo.

Drąsiai galiu pasakyti: nieko panašaus, mielieji ponai! Yra kaip tik priešingai, šių įvykių gretinimas leidžia išryškinti pasibaisėtino farso atvejį, kai žmogaus mirties aplinkybių aptarimas yra paverčiamas ideologine poza.

Kaip atrodo bent man, tai pats klaikiausias žmogaus atminimo išniekinimas, žiauriausia veidmainystės forma, tiesiog šventvagystės kultivavimas. Tragiškai grąžomos rankos vampyriško mėnulio apšviestoje scenoje...

Iš tiesų, jeigu mums rūpi ne ideologinės spekuliacijos, o teisingumas, tai liedami ašarų upelius dėl vieno, neužmirškime nuvarvinti bent vienos ašarėlės dėl kito. Šiaip ar taip, pirmuoju atveju yra įžaidinėjamos tik prielaidos, o antruoju atveju rekomenduojama užsimerkti prieš akis badančius faktus.

Čia reikėtų pasitikrinti: ar tokia disproporcija mūsų jau išvis nebejaudina, nieko nebesako?

Esu taip pat girdėjęs įspėjimą, jog didele neskonybe neva yra V.Pociūno ir J.Abromavičiuas žūties aplinkybių gretinimas.

Iš tiesų, niekas Lietuvoje negalėtų užginčyti to fakto, jog V.Pociūno žūtis yra baisi netektis. Tačiau neretai tie patys žmonės, kurie tauriai aprauda pirmojo praradimą, savo užuominomis ir mimikomis ,,leidžia“ mums suprasti, jog J.Abromavičiaus žūtis yra beveik lengvabūdiškas nuotykis, kažkas iš komiksų serijos su nupieštu dideliu ,,bumpt“.

Kartais tarp eilučių išsakomos dar bjauresnės užuominos. Mano galva, tokias užuominas tiražuojantys žmonės vis dėlto nėra žmonės įprasta prasme, o yra tik homonoidinės žiurkės su kruvinais snukučiais. Tai pamėklės su žudiko mentalitetu, iškrypėliai, bailūs niekšeliai. Savaime suprantama, pats V.Pociūnas čia, žinoma, niekuo dėtas.

Kaip išaiškėjo galiausiai, vadinamasis LEO.LT buvo tik KIŠKIS.LT. Liūtas su kiškio širdimi – žinomos pasakos personažas. Kaip atrodo, privatus investuotojas nesiruošia kautis, nes priešininkas - pernelyg stiprus, įtakingas, kerštingas. Čia viskas jau apskaičiuota, aiškiai įsisąmoninta - neapsimoka tuščiai draskytis. Galimas daiktas, toks aiškus pragmatiškumas paskutiniuoju metu savo ruožtu retrospektyviai byloja kažką apie tai, jog pats projektas buvo skirtas pasipinigavimui.

Tačiau ar yra kur nors toks palaimingas naivuolis, kuris imtų ir patikėtų, jog fantastiškasis strateginis investuotojas iš užsienio, apie kurį vis dar kliedima, atvyks į Lietuvą su labdaros projektais?

Užginčytas LEO LT atvejis, regis, buvo vienintelis įmanomas, nes tik ,,Maximos“ savininkai, užstatydami infrastruktūros imperiją, turėjo galimybę pasiskolinti reikalingų lėšų naujos atominės elektrinės statybai.

Kita vertus, pasipinigavimas pasipinigavimui nėra lygus. Pirmuoju atveju privataus investuotojo noras uždirbti neatskiriamai buvo susijęs su šalies nepriklausomybės ir saugumo įtvirtinimu, tuo metu, kai konservatorių globojamų elektros pardavimo tarpininkų siekis pasipinigauti užtraukia pačią didžiausią grėsmę nepriklausomybei, yra naikinanti šalies saugumą stichija.

Kitas klausimas, ar šiuos nevienareikšmius nutikimus, taip ar kitaip palietusius beveik kiekvieną iš mūsų, be abejo, turėsiančius reikšmės ir ateityje, galime suverti ant vienos loginės gijos, apie kokį bendrą vardiklį buvo užsiminta pradžioje? Atsakymas į šį klausimą yra neįtikėtinai paprastas, ne kartą ištartas. Kita vertus, kaip atrodo, šis atsakymas buvo išsakomas vis tik dažniausiai parodant į priešingą pusę.

Žinoma, čia turiu galvoje oligarchinio šalies valdymo fiksuotą įtvirtinimą. Kaip atrodo bent man, tokiai fiksacijai pasitarnavo paskutinieji valsatybės prezidento rinkimai, vykę – prisimename – su kovos prieš oligarchiją lozungu. Kitaip tariant, numanomas, virtualus oligarchijos dydis tapo įgyvendintu dydžiu, galimybės aktualizacija.

Kovos prieš oligarchiją lozungas tapo oligarchinio valdymo įgyvendinimo laidininku (sic!). Tai išties mūsų politinę sistemą daro labai paradoksalia sistema.

Šiandien Lietuvoje neretai lenktyniaujama, varžomasi tarpusavyje, siekiant pateikti kuo tikslesnį oligarchijos apibrėžimą. Nedalyvaudamas turnyre pasakysiu labai paprastai - oligarchija yra valstybės pagrindinių išteklių nusavinimas atskirų žmonių (grupių) savanaudiškų interesų įgyvendinimo labui. Kas gi yra oligarchija mūsų atveju, jei ne lubizmas užsienio ir vidaus politikoje?

Niekados neišdrįsčiau pasakyti, jog B.Lubys yra koks nors pigmėjus. Priešingai, esu šventai įsitikinęs, jog B.Lubys yra tikras atlantas, milžinas, ant savo kupros užsikrovęs beveik tokį pat neįmanomą svorį, kokį 1940-ųjų metų vasarą sugebėjo patemti tik “liaudies” seimas, vedamas į priekį visokiausių cvirkų.

Ar įvardyti nutikimai iš tiesų nėra balansavimas ant išdavystės ribos? Mano visiškai subjektyviu požiūriu, ši riba jau yra peržengta septynmyliu žingsniu, sadistiškai šaižiai kaukšint aukštikulniukams.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.