Būtų pasiekimas kaip pasiekimas, tačiau nejaukumo jausmą sukelia viena smulkmena – tai „vaikų“ konkursas, kuriame jie varžosi kaip suaugusieji. Tokie koncertai ir su vaikais siejamos „žvaigždžių manijos“ yra nusikaltimas prieš vaikus, iš jų atimant jų gyvenimą ir savastį.
Būtų neteisinga teigti, kad vaikų dainų konkursai iš principo yra blogis. Konkursų esama įvairių, vaikai juose skirtingai elgiasi ir skatinami elgtis. Per kai kurias vaikų TV laideles jiems leidžiama būti savimi tiek, kad vaikiškumu užsikrečia ir kartu su jais dalyvaujantys tėveliai. Tačiau vaikų Eurovizija buvo suvokiama ir vertinama visai kitaip. Šis re(n)ginys Lietuvoje buvo apgaubtas tokiu rimtumu, kuris nelabai pritinka net suaugusiems.
Pirmiausia nacionalinės atrankos koncertas per LRT tęsėsi taip ilgai, kad koncertui pasibaigus, vaikams jau buvo seniai laikas miegoti. Pasibaigus nacionalinei atrankai, komentatorius muzikologas pastebėjo, kad su tokia daina, kuri laimėjo, nebus gėda pasirodyti tarptautiniame festivalyje.
Net laimėtoja Eglė buvo tarsi verčiama viską sureikšminti ir prisiimti „Lietuvos atstovės“ vaidmenį. Antai interviu klausimus ji atsakinėjo taip, kaip „reikia“, kaip atsakinėtų suaugusios „žvaigždės“: „Kaip manai, kas turėtų užkabinti Europos žiūrovus balsuoti būtent už Lietuvą? Juos užkabinti, žinau, bus sunku, nes tai Balkanų šalys. Bet aš labai stengsiuosi juos pakerėti (šypsosi – red. past.).
Į Kiprą keliauji su užsibrėžtu tikslu dėl rezultato, ar svarbiausia gerai praleisti laiką atstovaujant Lietuvai? Tik su tikslu! Tas tikslas – pergalė? Tikslas – labai gerai pasirodyti ir užimti kuo aukštesnę vietą ir nepadaryti gėdos Lietuvai. Keli žodžiai mūsų skaitytojams. Aš labai stengsiuosi Jūsų nenuvilti. Labai noriu, kad manimi didžiuotumėtės (šypsosi – red. past.)“ (www.eurodiena.lt) Jaunoji laimėtoja siekia „nepadaryti gėdos Lietuvai“, nenuvilti skaitytojų. Ji nėra vien nerūpestinga kaip vaikas, bet prisiima naštą, kuri jai tarsi uždėta.
Net ir labai palankiai žiūrėdami į rezultatą ir juo džiaugdamiesi, negalime nepastebėti, kad Lietuvoje vaikų Eurovizija vyko pamėgdžiojant tikrąją Euroviziją. Tokie konkursai būtų pozityvus dalykas, jei pasirodymus vertintų komisija pagal konkrečius kriterijus, jiems būtų keliami aiškūs reikalavimai, rodantys, kurlink vaikai galėtų tobulėti.
Tačiau čia yra balsuojama. Eurovizijos laimėtojai atrenkami pagal nelabai aiškų demokratinį principą „patinka“ arba „nepatinka“. Galima suprasti suaugusiųjų Euroviziją, kur patikimas ar nepatikimas publikai yra labai svarbus, nes konkursantai nori būti pastebėti ir tikisi, kad sėkmė šiame renginyje jiems gali atnešti tolesnę sėkmę scenoje.
O štai vaikams pagal „Eurovizijos formatą“ nepakanka stengtis patikti ne vien savo bendraamžiams, jie turi patikti ir suaugusiems. Jie turi aptikti būdą, kaip pelnyti jų balsus.
Jie verčiami būti pusiau vaikais, pusiau suaugusiais, tad netilpimas į suaugusiųjų šabloną yra tarsi jų trūkumas, kurio jie turi kuo greičiau atsikratyti. Iš laimėtojų daromos „žvaigždutės“, panašios į televizijos kuriamas suaugusiųjų „žvaigždes“.
„Žvaigždės“ ir visuomenės lyderiai yra svarbūs visuomenės gyvenime, kai tai yra pavyzdinės asmenybės, skatinančios tobulėti. Tokios „žvaigždės“ yra pavyzdžiai, į kuriuos gali ir net turėtų lygiuotis kiti. Antai Lietuvos valstybės apdovanojimu buvo įvertintas poelgis mergaitės, kuri išgelbėjo savo mažąjį broliuką. Toks poelgis gali būti pavyzdys ne vien vaikams, bet ir suaugusiems.
Dabartinės televizijos „žvaigždės“ Lietuvoje daugeliu atvejų tokios nėra. Tai virtualūs personažai, apie kurių gyvenimą sužinomos pikantiškos ir skandalingos detalės, apie kuriuos nuolat kalbama, nes jie elgiasi chuliganiškai. Tačiau suaugusieji patys pasirenka dalyvauti šou ar ne, ir jei taip, tai kuriame, kiek leistis manipuliuojamiems. Jie rizikuoja ir leidžia sau daugiau, nes nori išgarsėti, pelnyti pinigų ar šlovės, net jei ji ir būtų abejotina.
Su vaikais yra ir turi būti visai kitaip. Jie nėra savarankiški, nes nėra suaugę, o jų karjeros perspektyvos nėra ir neturi būti aiškios. Todėl nusikaltimas prieš vaikus yra leisti jiems dalyvauti talentų šou kaip lygiems drauge su suaugusiais. Tai ne vien kita varžymosi lyga, bet tiesiog kita sporto šaka. Vaikai turi siekti konkrečių tikslų ir tobulėti, tačiau ne tų, kuriuos jiems primeta suaugusiųjų pramogų pasaulis, teapimantis mažą gyvenimo dalį.
Dabartinių suaugusiųjų šou, pradedant „Keliu į žvaigždes“ ir baigiant „Muzikos akademija“, tikslas nėra vien išsiaiškinti gabiausiuosius ir geriausiuosius. Jie tik iš dalies siekia „atrasti“ muzikinius talentus. Kur kas svarbiau yra užčiuopti ir sukurti „patrauklius“ personažus, kurie gebėtų pritrauktų kuo daugiau žiūrovų ir kuo ilgiau išlaikyti juos prie ekranų. Todėl svarbūs ne vien jų muzikiniai „numeriai“, bet ir jų gyvenimai.
Nėra ko slėpti: žmonių gyvenimas paprastai yra palyginti nuobodus. Kasdien atliekame tam tikrus ritualus, nes tam mus skatina pati prigimtis. Idant pajėgtume vaikščioti, bendrauti su kitais žmonėmis, susikaupti darbui, kasdien turime miegoti ir valgyti. Tai neišvengiama ir užima nemažai laiko. Ką ir kalbėti apie darbą, kurį kiekvienas turime. Ėjimas į jį ir grįžimas taip pat, pasak klasikų, „įeina į darbą“. Rituališkas yra laikas, kurį kasdien skiriame kitiems žmonėms. Visi gyvename išoriškai panašų gyvenimą.
Žmogus, norintis iš kitų išsiskirti originalumu, pirmiausia turėtų sugriauti šį rituališkumą. Jis turėtų nustoti miegoti ir valgyti.
Jei mūsų paklaustų, kuo skiriasi paprastų mirtingųjų ir „žvaigždžių“ gyvenimas, turbūt, pagalvoję apie Paris Hilton ar Britney Spears, pasakytume, kad naktimis besitęsiančiais vakarėliais ir chuliganiška ar net nusikalstama elgsena. „Žvaigždės“ yra tokie televizijos, žurnalų bei interneto puslapių personažai, kurių gyvenimas tarsi nukrypsta nuo normos, kurie gali sau leisti daug daugiau nei mes, likusieji. Reportažai apie juos pritraukia žmones, kurie galbūt pasiilgsta spalvų savo gyvenime.
Tačiau svarbiausia tai, kad „žvaigždės“ ne tik gali, bet ir turi sau leisti daug daugiau, nes jie turi patvirtinti savo statusą. Tęstinių „žvaigždžių“ šou dalyviai labai daug kalba apie save, savo jausenas, jausmus, išgyvenimus, kai jiems pasiseka ar nepasiseka. „Žvaigždės“ klausinėjamos, domimasi jų išgyvenimais, jausmais ir mintimis, kad ir kokios jos būtų banalios ir nuspėjamos. Tokia praktika labai skiriasi nuo to, kas yra įprastame gyvenime. Mūsų kasdienybėje mažai kas domisi kitų išgyvenimais vienoje ar kitoje situacijoje, pavyzdžiui, ką išgyveni, jei išėjai į gatvę be skėčio ir po kiek laiko pradėjo lyti.
Galiausiai „žvaigždės“ ima pačios gilintis į savo išgyvenimus ir kalbėti apie tai, ką jos patiria vienoje ar kitoje situacijoje. Idant palaikytų publikos dėmesį, jos leidžiasi į sunkiai įsivaizduojamas avantiūras. „Garsiausias“ šių metų Lietuvos gyvenimo įvykis yra atlikėjų Mia ir Zvonkės peštynės ir vėlesnis aiškinimasis, į kurį įsitraukė liudytojai ir kitos „žvaigždės“.
Konflikto dalyvių išgyvenimai susilaukė visų internetinių svetainių ir beveik visų televizijų dėmesio. Viena nukentėjusiųjų nupasakojo patirtas traumas: „Didelė mėlynė su kraujosruvomis vidinėje rankos pusėje, daug nubraižymų, traumuoti du pirštai ir labai prasta dvasinė savijauta“. Ji nepaliko publikos nesuteikusi vilties sulaukti įvykių tęsinio, nurodydama, kad turinti kitą pusę kompromituojančios medžiagos. TV laidoje „Trečias nereikalingas“ net buvo surengtas žiūrovų balsavimas, ar konflikte dalyvavusi laidos vedėja turėtų likti televizijoje.
Šiuolaikinės Lietuvos „žvaigždės“ nėra tos, kurios pasiekė tobulumą ir gerų rezultatų savo veikloje. Tai yra visiškos banalybės. Jų statusas tarsi suteikia joms galimybę nesąmones ir išsišokimą pateikti kaip dalyką, kuris gali kelti ir kelia susidomėjimą. „Žvaigždės“ sukuriamos, idant atsirastų vieta, kurioje galėtų išryškėti žmonių gyvenimo banalybė.
Žmonės veikiausiai iš prigimties turi poreikį paskalomis. Tačiau suirus bendruomeninei gyvensenai, žmonių gyvenimas tapo labiau individualistinis, jie daug mažiau bendrauja, mažiau buriasi tegul ir į laikinas bendrijas ir todėl turi labai mažai laiko dalytis paskalomis. Kalbėdama apie žvaigždžių gyvenimus, kurdama „kelio į žvaigždes“ šou televizija sukuria virtualias bendrijas, kurias visi likusieji gali stebėti ir skleisti su jomis susijusias paskalas.
Laisvoje visuomenėje, kurioje gyvename, vargu ar tinkama moralizuoti teigiant, kad amoralu rodyti laidas ar reportažus apie „žvaigždžių“ gyvenimą. Žmonės, kuriems tai nepatinka, gali tiesiog to nežiūrėti.
Tarp jaunimo visada atsiras norinčių išgarsėti bet kokia kaina. Atsiras nemažai jų bendraamžių, kurie besąlygiškai norės būti tokie kaip jie. Reikia tikėtis, kad vėliau jie savo gyvenime aptiks įdomesnių dalykų ir daug labiau norės įdomiai gyventi patys, nei to, kad jų gyvenimas būtų įdomus kitiems.
Tokių šou žiūrovų atsiras visada. Žinoma, galėtume apgailestauti, kad televizijose vis mažiau pavyzdžių, kurie skatina žmones siekti gyventi geriau, taikiau, mylėti vienas kitą ir rūpintis vargstančiais. Tačiau mėginti žmonėms uždrausti domėtis paskalomis būtų visai beviltiška.
Tačiau kas tinka suaugusiems, netinka vaikams. Amoralu juos daryti „žvaigždėmis“, skatinti jaustis ir elgtis „žvaigždiškai“. Anksčiau ar vėliau jie pradės elgtis taip, tarsi būtų suaugusių „žvaigždžių“ mažos kopijos, pamėgdžios ar net perims jų elgsenas. Jie bus įpinti į suaugusiųjų tuštybės žaidimus. Taip iš jų bus atimtas vaikiškas pasaulis ir jie bus apgauti, manydami, kad „žvaigždžių“ gyvenimas ir yra tas tikrasis, kurio jie turėtų siekti.
Bus apgaunamos ne vien „žvaigždutės“, bet ir jų bendraamžiai. Vis dėlto sveikas protas ir jausmas, kad vaikas yra vaikas, tarptautinėje Eurovizijoje nugalėjo. Gruzinų bitutės buvo vaikiškai rimtos ir tikros, nė trupučio nepanašios į „tikras žvaigždes“. Norėtųsi tikėtis, kad šis konkursas bus pavyzdys ir lietuviškam požiūriui į gabius vaikus.
