Tai antras vakaras, kurio metu ši knygos metafora (autorės Rūta Stanevičiūtė, Danutė Petrauskaitė, Vita Gruodytė) apie ideologiškai padalytą lietuviškos muzikos pasaulį turi priminti retai girdimus emigracijoje kūrusiųjų vardus.
Puiki intencija ne tik išgirsti retai arba visai neskambėjusią tautiečių muziką, bet ir pavartyti dėmesio vertą knygų dvitomį. Ypač pirmąją knygą. Epistoliniai tekstai atspindi šaltojo karo lietuvių ir užsienio muzikų korespondenciją, jų santykius, požiūrį į ideologines transformacijas sovietinėje Lietuvoje.
Koncerte išgirdome dviejų Bacevičių šeimos atstovų kūrinius. Skambėjo Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema“ ir lenkų kompozitoriams atstovaujančios sesers Gražynos Bacewicz Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 7 (1965 m.). Grojo puikus lenkų smuikininkas Januszas Wawrowskis.
Gyvendamas JAV (1940–1970) V.Bacevičius aktyviai susirašinėjo su Lenkijoje gyvenusia mama, seserimis Gražyna ir Wanda, broliu Kęstučiu, Lietuvoje gyvenusiu tėvu Vincu, kompozitoriumi Vytautu Montvila, kuris ypač domėjosi naujomis kompozicijos technikomis.
Šios šeimos istorija mums atskleidžia visomis prasmėmis padalytos Lietuvos reginį.
Klausydama V.Bacevičiaus prieškaryje sukurtos „Elektrinės poemos“ pagalvojau, kad kompozitoriaus žvilgsnis buvo nukreiptas į gyvenimo ir kūrybos tolumas. Baigęs studijas Paryžiuje, daug koncertuodamas kaip pianistas, 1931–1933 metais dėstė Kauno muzikos mokykloje, 1933–1939 m. Kauno konservatorijoje.
Apie tokį orkestrą, kuriam 1932 m. sukurta „Elektrinė poema“, Lietuvoje galima buvo tik pasvajoti. Tikriausiai nebūtų ir entuziastingų muzikų, norėjusių ekspresionistinį kūrinį atlikti. Šiandien, nukritus visoms uždangos, ne tik galime be cenzūros klausytis kompozicijų, bet ir priimti jas organiškai, suvokdami epochos ir kūrėjo dvasią.
Sesuo G.Bacewicz – iškili XX a. kompozitorė. Jos kūryba Lietuvoje yra skambėjusi ir sovietmečiu. Šį kartą J.Wawrowskis įtaigiai atliko vieną vėlyvų jos koncertų smuikui. Puikiai derėjo postromantinė emocija ir ekspresionistinė ekspresija, nuoširdus melodingumas ir naująjį amžių įprasminančios technologinės naujovės, santūri lyrika ir mąstymo logika.
Kompozitorė gimė turėdama neįtikėtiną turtingą muzikinį talentą, kurį jai pavyko visiškai atskleisti per beveik fanatišką uolumą ir nepaprastą tikėjimą savo misija. Jos veiklos intensyvumas buvo toks didelis, kad per trumpą gyvenimą (1909–1969) ji sugebėjo sukurti tokius lobius, kurių bet kuris gerokai ilgiau gyvenęs kompozitorius galėjo tik pavydėti: sukūrė daugiau nei du šimtus kūrinių, įskaitant keturias simfonijas, septynis koncertus smuikui, septynis styginių kvartetus, penkias sonatas smuikui ir fortepijonui, koncertus fortepijonui ir t.t. Nepaisant išorės transformacijų, jos gyvenime ir kūryboje vyravo nuoseklumas, vienybė.
„Tikras kompozitoriaus kūrybinių gebėjimų vertinimas priklauso ne šiuolaikiniams recenzentams ar menininkams, o tūkstantinei per ilgus dešimtmečius besirenkančiai klausytojų auditorijai, kuri gali būti vadinama „laiko vertintoju“. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis seniausių jos kūrinių ir šiandien atliekami visame pasaulyje, jau galima nuspėti, kad jos muzika atlaikys šį laiko išbandymą“, – rašė vienas žymiausių XX a. lenkų kompozitorių Witoldas Lutosławskis.
Koncerte styginių orkestrui, kituose kūriniuose žavi kūrybos meistrystė, daugiabalsės kalbos įgūdžiai. Kaip ir daugelis kitų didesnių kompozicinių formų kompozitorių, ji buvo labai nepriklausoma nuo ją supančios atmosferos.
Kiekvienoje muzikos eroje yra tų muzikos kūrėjų, kurie kuria naujus įrankius ir pasitelkia revoliucines technikas bei sistemas, gilinasi į nuolat besiplečiantį garso (ir net tylos) tyrinėjimus, kurie neišvengiamai veda į naujų meno formų atsiradimą. Taip pat yra kūrėjų, kurie imasi šių naujų priemonių ir, remdamiesi tvirtu pagrindu, modifikuoja naują ir sintezuoja jį su senu, kad į meninį pasaulį įneštų savo individualią raišką.
Verta pabrėžti, kad G.Bacewicz yra ryškiausia savo laikų kompozitorė moteris, produktyviausia visų laikų kompozitorė, „pirmoji muzikos ponia“ (taip ją pavadino vienas anglų kritikas). G.Bacewicz kartu su savo muzikiniais tautiečiais įveikė atotrūkį tarp Karolio Szymanowskio neoromantizmo ir W.Lutosławskio modernizmo. Kolegas žavėjusi, gerbta, publikos buvo dievinama. Ji buvo neatsiejama Lenkijos kultūros pasaulio dalis, padėjusi savo šalies muzikai išgarsėti visoje Europoje.
Gražyna mėgo smuiką, grojo daug kamerinės muzikos su broliais Kęstučiu ir Vytautu. Net ir savo kūrinių smuikui ir fortepijonui premjerų. Taigi, instrumentą puikiai pažinojo. Gal ir todėl kūriniai šiam instrumentui yra ryškūs, efektingi. Visapusė asmenybė (jos pomėgiai svyravo nuo literatūros iki pasaulio aktualijų). Pažįstami ir draugai yra rašę apie gilią vidinę jos įtaigą. Ji visada jautė poreikį plėsti savo akiratį. Ankstyvas to požymis buvo Gražynos noras Varšuvos universitete studijuoti filosofiją. Didelės įtakos G.Bacewicz asmenybei turėjo susitikimas su K.Szymanowskiu (1882–1937).
Koncerte nauju kūriniu – „Penkios meilės dainos“ sopranui ir orkestrui (O.Baliukonytės, A.Marčėno, Just.Marcinkevičiaus, V.Karaliaus, J.Šveikauskienės tekstai) klausytojams buvo pristatytas Laurynas Vakaris Lopas, nesistengęs pasirodyti modernus. Jo muzikos pasaulis kitoks. Daug dirbdamas su chorais, vaisingai su „Cantemus“, rengdamas reikšmingus chorinės muzikos įrašus su kolektyvais „Jauna muzika“, „Polifonija“, programas su orkestrais suformavo savo estetines pažiūras. Profesionalumas įrodė esantį geru Eduardo Balsio mokiniu.
Tai patvirtino naujo kūrinio instrumentuotė. Polinkis į impresionizmo estetiką, gal ir reveransas Richardui Straussui kūriniui suteikė emocinės gelmės ir šansų skambėti scenoje.
Prof. Reginos Maciūtės auklėtinė Gunta Gelgotė daug dainuoja sudėtingų partijų Vilniaus, Rygos teatruose, įsimintini jos pasirodymai pristatant moderniąją muziką. Puiki klausa ir gera vokalinė mokykla leidžia gilintis į muzikos turinio esmę. Girdėjome daug melancholijos, jautrių emocijų. Norėjosi daugiau kontrastų ir ištariamo žodžio raiškos. Nesulaukusi jautresnio pritarimo, su orkestru turėjo galynėtis dainuodama jai nepatogų vidurinį registrą.
Koncerto programėlėje kažkodėl visai nepristatytas Aleksanderis Tansmanas (1887–1986). Tai lenkų kompozitorius ir pianistas, kompoziciją studijavęs pas H.Malcerą, fortepijoną – W.Gawronskio klasėje. 1919 m. Varšuvoje vykusiame konkurse laimėjo Pirmąją kompozicijos premiją. Emigrantas. Ilgokai gyveno Paryžiuje, plėtojo pianisto veiklą. 1948 m. Paryžiuje (1949 m. JAV) pasirodė jo monografija, skirta Igoriui Stravinskiui. 1927 m. A.Tansmanas koncertavo JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje. Nuolat kūrė kompozicijose panaudodamas lenkų folklorą: 6 mazurkos, „Lenkiškas albumas“, Pirmoji simfonija, „Lenkiška rapsodija“ ir kt. Sukūrė aštuonias simfonijas, operų, baletų. Klasikinėse formose atsivėrė melodingumo pajauta, išmanios instrumentuotės.
Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės fortepijonų duetas su simfoniniu orkestru atliko A.Tansmano Siuitą dviem fortepijonams ir orkestrui (1928 m.). Sumaniai naudojant efektingą techniką ir melodingąjį instrumento pradą, Siuita sukurta puikiai pažįstančio fortepijoną autoriaus. Pianistai ieškojo spalvų, bravūroje žaismės.
Orkestras kažkodėl siekė pianistus priblokšti jėga, garsu, energija. Išmoningai sukurta siuitos stilizacija. Pianistai bandė prasiveržti gražia sarabanda, II d. lento epizodais, polonezo charakteriu. Bet kažkodėl dirigentas pianistus ignoravo kaip solistus.
Puiki idėja vis daugiau XXI a. klausytojams pristatyti autorių, kurie patyrė nuleistos uždangos dulkių kvapą.
