Birželio 17 d. Lietuvos publika turės galimybę pianistę išgirsti Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – viename iš Vilniaus festivalio koncertų, kur Y. E. Son kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo meno vadovu bei solistu smuikininku Sergejumi Krylovu atliks Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui, fortepijonui ir styginiams d-moll. Koncerte „Klasikų laiškai Vilniui. LKO, Yeol Eum Sum, Sergej Krylov“ taip pat skambės Motiejaus Radvilos Divertismentas kameriniam orkestrui ir Josepho Haydno Simfonija Nr. 94 G-dur.
Belaukiant šio išskirtinio Vilniaus festivalio koncerto, kuris, kaip sako pati Y. E. Son, bus trumpas, bet ypatingas gyvenimo momentas, suteiksiantis galimybę ir muzikantams, ir publikai akimirką tiesiog pasinerti į muziką ir patirti besąlygišką jos grožį, pianistė dalinasi mintimis apie savo pačios santykį su muzika bei tyla ir artėjantį koncertą Vilniuje.
– Intensyviai koncertuodama daug keliaujate: vieną dieną jūs Šiaurės Europoje, kitą – jau Australijoje ar Kanadoje. Koncertuojančiam atlikėjui lyg ir įprastas keliauti, vis dėlto tai gerokai vargina.
– Ilgai nesuvokiau, kaip vargina nuolatinės kelionės – bet dabar jau suprantu! Tikriausiai tai reiškia, kad keliauti man yra visai natūralu?.. O galbūt tiesiog sugebu tame atrasti šviesiąją pusę, nes galimybė pamatyti kiekvieną pasaulio kampelį neabejotinai yra privilegija.
Nežinau kito panašaus atitikmens, kuris taip smarkiai praplėstų pasaulėžiūrą.
– Klasikinės muzikos pasaulį vis dar stebina atlikėjai iš Azijos šalių. Daug diskutuojama apie jų techniką, muzikinio lavinimo sistemą. Ar visa tai bendrame muzikinio pasaulio kontekste yra svarbu?
– Daugelis mūsų gavę tokius klausimus jaučiamės sutrikę ir nežinome, ką atsakyti. Tai skamba panašiai kaip smalsavimas, kaip sugebame pasiūti drabužius kitokius nei mūsų tradiciniai. O juk tikrovėje tradicinius drabužius korėjiečiai, kaip tikriausiai ir lietuviai, dėvi labai retai – vos vieną ar du kartus per savo gyvenimą.
Pietų Korėja po visų XX a. vykusių karų patyrė daug reformų, buvo smarkiai globalizuota, kultūrą daugeliu aspektų intensyviai artinant prie Vakarų Europos tradicijos. Užaugau klausydamasi Vakarų Europos klasikinės, amerikietiškos populiariosios, džiazo muzikos – korėjietiška tradicinė muzika buvo tik menka dalis to, ką girdėjau.
Kai buvau maža, maždaug pusė Pietų Korėjos populiacijos vaikų mokėsi groti mažiausiai vienu instrumentu, dažniausiai fortepijonu, smuiku ar fleita. Tokia buvo mūsų kultūra, aš esu tik jos dalis. Taip patekau į muzikos pasaulį ir tapau pianiste – paprastuoju būdu.
– Ką jums reiškia pati muzika?
– Man muzika yra metafizinė patirtis, pati abstrakčiausia meno forma, ir man tai labai patinka! Mane žavi ir dalinimosi su publika per muziką momentas, tik tikriausiai niekas negali apibūdinti, kuo mes, muzikantai, dalinamės su publika. Būtent abstraktumas man ir yra patraukliausias ir labiausiai stebinantis muzikoje, aktualus net ir skaičiuojant 33-iuosius fortepijono muzikos atlikėjos karjeros metus.
– Kokio kompozitoriaus muziką grodama mėgaujatės labiausiai? Kuris iš jų labiausiai atskleidžia fortepijono galimybes ir dvasią?
– Man tai yra vienas sunkiausių klausimų! Kompozitorių, kūrusių fortepijonui, yra be galo daug; daugelis jų kūrė nuostabią muziką fortepijonui, puikiai atskleidžiančią fortepijono esmę. Pastaruoju metu atlieku daug Mozarto muzikos – kompozitoriaus, kuris, mano įsitikinimu, yra visų pirma operos žanro kūrėjas.
Vis dėlto akivaizdu, kad, šalia operos žanro, fortepijonas Mozartui buvo viena patogiausių išraiškos priemonių ir medijų. Fortepijoninėje erdvėje jis buvo itin įgudęs ir kartu neįtikėtinas eksperimentatorius. Šios Mozarto savybės mane labiausiai ir žavi. Bet labai patinka ir Rachmaninovo muzika – juk jis laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pianistų.
– Kur randate įkvėpimo muzikuoti? Ar muzika pati veikia kaip įkvėpimas?
– Iš tikrųjų – kaip jūs ir sakote, daugeliu atveju muzika pati savaime man tampa pačiu didžiausiu įkvėpimu. Net ir tų pačių kūrinių atradimas vis iš naujo man yra nuolatinis ir nesibaigiantis procesas – kaip puikiai jau istorija tapę kompozitoriai kūrė ir kokie jie skirtingi! Muzika man yra nesibaigiantis atradimų pasaulis.
– Koks jūsų santykis su tyla? Ar svarbu tarp koncertų ir kelionių jos ieškoti kaip priešpriešos garsui, kuris jus visada lydi muzikuojant?
– Tikriausiai sunkiai rastumėte kitą žmogų, kuriam tylos reikėtų dar labiau nei man! Tylą myliu lygiai tiek pat kiek myliu muziką. Tyla man yra tarsi tuščias skrandis: valgyti juk noriu tuomet, kai skrandyje nieko nėra. Apverčiant visa tai aukštyn kojomis: man reikia išalkti, kad galėčiau mėgautis maistu. Visiškos tylos ir muzikos santykio reiškinys yra absoliučiai tapatus.
– Kuo artėjantis koncertas Vilniuje jums bus ypatingas?
– Labai laukiu susitikimo su maestro Sergejumi Krylovu – fantastišku smuikininku. Nekantrauju scenoje susitikti ir su Lietuvos kameriniu orkestru, apie kurį taip puikiai atsiliepiama!
– Vilniaus festivalio koncertas vadinasi „Klasikų laiškai Vilniui“. Ką pati parašytumėte laiške Vilniui?
– Vilnius man be galo patinka! Lankiausi čia keletą kartų ir mėgavausi kiekviena minute. Įvykiai pasaulyje pastaruoju metu klostosi gana keista linkme, bet man atrodo, kad daugiau ar mažiau pasaulis visada buvo toks. Tikra palaima, kai gali mėgautis ir branginti jo akimirkas – kad ir trumpas, bet malonias. Tikiuosi, kad šis koncertas ir bus viena tų brangių akimirkų.
