Vilniuje ji atliks vieną žymiausių šio žanro šedevrų – Ludwigo van Beethoveno Koncertą smuikui. Šia proga pakalbinau koncerto solistę.
– Justina, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvykote mokytis į Italiją, vėliau sekė studijos Grace ir Vienoje, kurias galiausiai vainikavo magistro diplomas prestižinėje Julliardo menų mokykloje Niujorke. Kokią vietą pasaulyje šiandien vadinate savo namais?
– Jau kelis metus gyvenu Švedijoje, Malmės mieste. Čia įsikūriau kartu su savo šeima, neseniai mums gimė pirmagimis sūnus. Pati save laikau turbūt labiau pasaulio žmogumi, daug keliavau, daug kur gyvenau svetur, todėl pagalvojus apie skirtingas vietas kyla skirtingi sentimentai.
Niujorkas mano širdžiai labai miela vieta ir yra tarsi antrieji mano namai. Italijoje taip pat esu praleidusi daug laiko dar mokykliniais metais, – dažnai važinėjau studijuoti pas žinomą smuikininką Pavelą Bermaną. Ten gyvena labai daug brangių man žmonių. Ir, žinoma, Vilnius, kad ir kur būčiau, išlieka mano namai. Kaskart sugrįžusi į Vilnių, taip jaučiuosi.
– O kaip Švedija atsirado jūsų akiratyje?
– Į Švediją atvykau dėl asmeninio gyvenimo posūkio – susipažinau su savo vyru, kuris gyvena Švedijoje, ir taip susiklostė, kad mes nusprendėme čia apsistoti, bent jau šiuo metu.
– Gruodžio 9 d. koncerto programai Vilniuje pasirinkote vieną iš žymiausių pasaulyje smuiko repertuaro kūrinių – L. van Beethoveno Koncertą smuikui. Kuo jis jums įdomus?
– Pradinė idėja buvo atlikti šį kūrinį 250-osioms L. van Beethoveno gimimo metinėms, bet, deja, dėl pandemijos koncertas nusikėlė. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad programa nebuvo pakeista, nes šis Koncertas mano širdžiai yra turbūt mieliausias iš viso smuiko repertuaro.
Jis yra be galo šviesus, pakilios ir didingos nuotaikos. Tai vienas iš pirmųjų rimtų Koncertų smuikui mūsų repertuare. Vėliau atsirado daugybė romantinio laikotarpio koncertų, bet jie yra žemiškesni – kupini aistros ir žemiškų jausmų.
Dar vienas išskirtinumas – kituose koncertuose solo linija yra pakankamai ryški, o šiame kūrinyje smuiko ir orkestro partijos labai susipynusios, abi svarbios. Solistas ir orkestras pakaitomis perduoda vienas kitam pagrindinį vaidmenį.
Pagrindinės melodijos linijos skamba, atliekamos įvairių instrumentų, o smuiko partija yra tarsi auksinis siūlas, kurio grakštumas perkeičia visą kūrinį.
Šio pasirodymo labai laukiu dar ir dėl to, kad visiškai neseniai Dalios ir Remigijaus Lapinskų fondo dėka gavau nuostabų instrumentą, – jis skirtas man naudotis ilgą laiką. Tai italų meistro Giovanni Antonio Marchi smuikas, pagamintas maždaug tais pačiais metais, kai gimė pats L. van Beethovenas.
Simboliška, kad Lietuvoje pirmą kartą šiuo instrumentu grosiu būtent L. van Beethoveno Koncertą smuikui. Minėtas Fondas, be smuiko, man patikėjo ir puikų prancūzų meistro Nicolas Maline stryką. Esu be galo dėkinga už tokį pasitikėjimą ir paramą.
– Smuiku griežiate nuo vaikystės. Kas jums labiausiai patinka jūsų profesijoje?
– Pasirodymai kiekvieną kartą yra tarsi finišo tiesioji, ir būtent išėjimas į sceną dalintis tuo, ką pati išgyvenu, yra vienas iš gražiausių dalykų mano profesijoje. Neretai pagaunu save situacijose, kai man būna sunku išsisakyti žodžiais. Tuo metu muzika pertekti tai, ką jaučiu, kas man svarbu, yra kur kas paprasčiau.
Aišku, neretai būna, kad po koncertų kitą dieną viduje tarsi atsiveria tuštuma, tarsi viskas išpasakota kitiems, ir reikia truputėlį laiko vėl prisipildyti. Bet man labai patinka tai, kad per muziką, be jokių žodžių, galiu išreikšti, ką jaučiu ir koks esu žmogus.
– Paminėjote, kad esate gana uždara. O kaip jums artima tapo scena?
– Tai įvyko natūraliai, nuo pat mažens mokantis muzikos. Kadangi mūsų pamokos vyksta individualiai, visą laiką turime groti prieš savo mokytoją ir tarsi pasirodyti kiekvienos pamokos metu. Egzaminų metu taip pat vyksta koncertai.
Žinoma, streso ir scenos baimės būna iki šiol. Turiu savo koncertų seriją „Blind Date Concerts“ (liet. „Aklo pasimatymo koncertai“), kurių svarbi dalis yra muzikos pristatymas ir pasakojimas apie ją. Kaip muzikantė nesu pratusi viešai kalbėti, todėl neretai tenka tramdyti nerimą būtent dėl šios pasirodymo dalies. Tačiau visko yra išmokstama, o geriausias vaistas numalšinti nerimą yra patirtis.
– Kokia yra „Aklo pasimatymo“ koncertų idėja?
– Priartinti atlikėją prie publikos. Klausytojai ateina į mūsų koncertus nežinodami, nei kas gros, nei kokie kūriniai bus atliekami – dėl to toks projekto pavadinimas. O pati idėja kilo kito mano projekto „Smuikininkė ant dviračio“ metu.
Juo siekiau išlaisvinti klasikinę muziką iš koncertų salės – rengiau įvairius spontaniškus pasirodymus viešose erdvėse, netradicinėse vietose. Projekto metu sutikau daugybę žmonių, kurie su klasikine muzika neturėjo nieko bendro, nevaikščiojo į klasikinės muzikos koncertus ir niekada nebuvo iš arti matę instrumento.
Su jais pabendravus, man tapo aišku, kad žmonės tarsi prisibijo klasikinės muzikos ir net nežino, kad ji jiems patinka. Jie galvoja: „Tai – ne man, aš nieko nesuprantu, geriau nuveiksiu kažką kita.“ Bet didžiajai daliai žmonių, kurie sustodavo pasiklausyti ir kurie tos muzikos niekada nebuvo girdėję, ji paliko puikų įspūdį!
Todėl man kilo idėja rengti koncertus, į kuriuos žmonės ateitų be išankstinio nusiteikimo – žinodami tik tiek, kad bus klasikinės muzikos koncertas, o visa kita jiems taptų visiška staigmena. Nieko nežinodami klausytojai nei patys gali pasiruošti, nei kelti kažkokių lūkesčių savo atžvilgiu.
Mes tik norime, kad jie ateitų. Manau, ilgus metus klasikinės muzikos koncertams buvo klijuojamas elitiškumo šleifas, sukuriant barjerą tarp klausytojų ir atlikėjų. Mano pagrindinė idėja – panaikinti visus skiriančius barjerus ir tiesiog pakviesti žmones džiaugtis, mėgautis klasikine muzika ir įrodyti, kad ją gali suprasti visi.
– Kas jums gyvenime svarbu, be muzikos?
– Pastaruoju metu visos mano mintys sukasi apie šeimą. Gimus sūnui, norisi skirti jai daugiau laiko ir pasidžiaugti dabartimi. Prieš tapdama mama, nemaniau, kad prioritetai gali taip pasikeisti: dabar man svarbiausia – šeima, namai ir jų gerovė.
Kai tik pasitaiko laisvesnis momentas, iškart griebiu smuiką arba leidžiu sau truputį atsipūsti. Bet jei laiko daugiau, mėgstu ir paskaityti, ir virtuvėje paeksperimentuoti. Aišku, virtuvėje turiu labai stiprų konkurentą, nes mano vyras – italas, tad dažniausiai jam tenka užleisti vietą.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Justina Auškelytė griežia L. van Beethoveną“ įvyks 2022 m. gruodžio 9 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas Ričardas Šumila. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Bilietai.lt“ kasose ir internetu www.bilietai.lt.
