Rugsėjo 26 d. 19 val. Valdovų rūmuose ansamblis iš Ispanijos „Capella de Ministrers“, vadovaujamas Carleso Magranerio, parodys programą „Lukrecija Bordžija“. Tai italų Renesanso muzikos kompozicijų pynė, temiškai pristatanti ypač spalvingą asmenybę – popiežiaus Aleksandro VI dukterį, turėjusią įtakos ne tik painiam to meto politiniam gyvenimui, bet ir įkvėpusią daugelį menininkų.
Lukrecija Bordžija (1480–1519 m.) buvo kardinolo Rodrigo Bordžijos (vėliau tapusio popiežiumi Aleksandru VI) duktė, ryški savo gyvenamojo laiko asmenybė – išsilavinusi humanitarė, mokėjusi daug kalbų, išmaniusi menus. Per neilgus 39 gyvenimo metus ji buvo triskart ištekėjusi, pagimdė daug vaikų, ne kartą buvo apkalbų ir politinių kovų epicentre, tačiau sykiu savo inteligencija įkvėpė daugelį menininkų.
Ansamblio „Capella de Ministrers“ programa, pagrįsta Lukrecijos gyvenamojo laiko muzika, siekia, atsiribojant nuo jai priskiriamų neigiamų stereotipų, atskleisti jos asmenybę žvelgiant iš istorinio konteksto kasdienybės. Ši muzika klausytojus nuves pirmiausia į Italijos Renesanso rūmus ir dvarus, primins Lukrecijos gimimą Romoje 1480 m., jos vedybas, santykius su Feraros dvaru ir jos priešmirtinį atsivertimą į tikėjimą prieš 500 metus.
* * *
XV amžius išliko žmonijos istorijoje kaip Renesanso klestėjimo, dvasinės kultūros sužydėjimo epocha. Menininkai gaivino antikos meną, o štai aristokratai – senovės Romos amoralumą ir žiaurumą. Kartu su Rafaeliu ir Mikelandželu, Migeliu de Servantesu ir Ludoviku Ariosto gyveno Bordžijos, palikę po savęs niūrų pėdsaką. Šios giminės atstovė Lukrecija Bordžija dėl savo artimųjų intrigų ir politinių rokiruočių tapo dramatiškiausia figūra iš visų galingosios giminės moterų.
Lukrecijois gimimo aplinkybė iki galo nežinomos. Dauguma istorikų mano, kad ji pasaulį išvydo 1480 m. balandžio18-ąją ir buvo Rodrigo Bordžijos (vėliau žinomo kaip pontifikas Aleksandras VI) ir Vanocos Katanei, kai kurių tyrinėtojų nuomone, – elitinės kurtizanės, duktė. Vaikystę Lukrecija praleido Romoje, globojama tėvo pusseserės, išsilavinimą gavo vienuolyne. Jau trylikos metų ji buvo išleista už vyro – 26 metų našlio Džovanio Sforcos iš Pezaro mainais už paramą, kurios Rodrigas sulaukė iš kardinolo Askanijaus Sforcos kovoje dėl popiežiaus sosto.
Tekėdama trylikametė Lukrecija, jau suvokianti savo grožio galią, nepasikuklino visiems pasirodyti vilkėdama 15 tūkstančių dukatų kainuojančią suknelę, pabrėžiančią jos aukštą socialinį statusą. Vestuvių proga buvo iškelta puota. Kaip rašė metraštininkas Džovanis Burkardo: „Vaišės susidėjo iš saldumynų, marcipanų, cukruotų vaisių ir įvairiausių rūšių vyno. Visa tai buvo įnešta dviem šimtais lėkščių ir dubenų. Tiek pat buvo ginklanešių ir kamerherų, kurie su permestais per ranką rankšluosčiais vienas po kito sustodavo priešais popiežių ir kardinolus, po to priešais jaunuosius, vėliau – priešais damas, prelatus ir galiausiais – kitus svečius. Puotos pabaigoje prie rūmų susirinkusiai prastuomenei per langus mėtė tai, kas liko. Mano apskaičiavimais, daugiau kaip šimtas svarų saldumynų gulėjo ant žemės.“
Sąjunga, sudaryta grynai politiniais motyvais, turėjo padėti Aleksandrui VI sukurti koaliciją prieš Ispaniją, kėlusią grėsmę didėjančiai Bordžijų galiai. Bet ši sąjunga nebuvo visavertė dėl pernelyg jauno Lukrecijos amžiaus. Kiti sutuoktinių santykiai taip pat nesusiklostė – kai Džovanis būdavo Romoje, Lukrecija paprastai vykdavo į Pezarą, kai Džovanis atvykdavo į Pezarą, ji grįždavo į Romą.
Ilgainiui, kai Sforcų įtaka sumažėjo, ši sąjunga politiniu požiūriu Birdžijai tapo nenaudinga. Aleksandras VI pradėjo ieškoti naujo pretendento į dukters ranką, kartu kurpdamas planus, kaip nutraukti jos santuoką.
Metraštininkai Pjetro Marceti ir Bernardas Monaldini laikosi nuomonės, kad Lukrecija spėjo perspėti vyrą apie rengiamą pasikėsinimą į jo gyvybę, ir Džovanis pabėgo į Pezarą. Aleksandras VI ieškojo galimybių nutraukti dukters santuoką. Džovanio protestas nedavė jokių vaisių, tad matydamas, jog santuokos nutraukimo neišvengs, jis ėmė skleisti gandus apie neva nepadorų jaunosios žmonos elgesį. Džovanis kaltino ją kraujomaišos ryšiais su broliu Čezare ir pačiu Aleksandru VI. Dėl to Lukrecijai prigijo „popiežiaus dukters, žmonos ir marčios“ pravardė. Pagaliau 1497 m. gruodžio 20-ąją popiežius nutraukė santuoką.
Dar iki tol jau buvo išsirikiavusi nemaža pretendentų į popiežiaus dukters ranką eilė. Laimėtoju tapo hercogas Alfonsas de Bišeljė, Neapolio karaliaus Alfonso II sūnus. Santuoka turėjo patenkinti Aleksandro VI savimeilę glostančią galimybę susigiminiuoti su aukštakilmiais asmenimis ir padėti įgyvendinti Pietų Italijos pajungimo planą. Santuoka buvo laiminga ir jauniesiems. Deja, jau po metų pasikeitė popiežiaus politiniai santykiai su Prancūzija – jis norėjo juos sustiprinti, kad sukurtų galingą koaliciją, pajėgią atsispirti Milano, sudariusio sąjungą su Neapoliu, įtakai. Alfonsas atsidūrė popiežiaus nemalonėje ir, gelbėdamasis nuo jo pasiuntinių persekiojimo, pabėgo iš Romos.
Laimei, popiežiaus derybos su Neapolio karaliumi baigėsi abiejų sutuoktinių grįžimu į Romą 1499 m. spalio14-ąją. Netrukus, 1499-ųjų lapkritį, gimė jų meilės vaisius – sūnus Rodrigas, kurį pikti liežuviai vadino kraujomaišos su pačiu Aleksandru VI vaisiumi.
Popiežiaus pozicija buvo ne vienintelė kliūtis santuokinei laimei. 1500 m. liepos 15-ąją Lukrecijos brolis Čezarė, siekdamas išlaikyti gerus politinius santykius su Prancūzija ir atsiskirti nuo Nepolio karalystės, pasikėsino į Alfonso gyvybę. Šis pasikėsinimas nepavyko, bet jau po mėnesio, rugpjūčio 18-ąją, Čezarės parankinis uždusino Bišeljė jo lovoje.
Į neviltį puolusi našlė laikiną priebėgą rado Nepyje, kurios gubernatoriumi ją paskyrė tėvas. Grįžusi į Romą ji aktyviai tęsė Aleksandro VI politiką, kai šis 1501–1502 m. laikinai išvyko ir pavedė jai rūpintis paties Vatikano ir Katalikų bažnyčios reikalais.
Popiežius ieškojo Lukrecijai nužudytojo sutuoktinio vertos pamainos. Pasirinktas Alfonsas d‘Estė iš Feraros. Jis buvo ketveriais metais vyresnis už Lukreciją, nelabai gražus, bet kilęs iš garsios italų giminės ir visai nesiveržė vesti prastos reputacijos popiežiaus dukters. Aleksandras VI sutiko dosniai apdovanoti d‘Estė giminę mainais už jų atžalos santuoką su Lukrecija – davė 100 tūkst. dukatų, Čento ir Pjevės pilis, daugybę brangenybių, Ferarai sumažino duoklę popiežiui, suteikė daug bažnytinių privilegijų.
Kaip aiškėja iš Feraros hercogo pasiuntinio ataskaitų, ruošiantis vestuvėms, 1501 m. rugpjūčio 31-ąją Čezarės apartamentuose vyko orgija, pavadinta „šokiu ant kaštonų“, kurioje, be popiežiaus, dalyvavo ir Lukrecija.
Tekėdama už Alfonso Lukrecija vylėsi, kad naujoji santuoka, net jei bus be meilės, padės jai pelnyti pagarbą visuomenėje ir atkurti reputaciją. Tuo metu ji nė nenumanė, kad ateityje Alfonsui padovanos septynis vaikus, iš kurių trys mirs netrukus po gimimo. Gali pasirodyti, kad Feraroje Lukrecija pagaliau rado ramybę ir laimę, kurių pripildė paskutinius savo neilgo gyvenimo metus. Tačiau išties, gyvendama šalia žmogaus, kuris nejautė jai jausmų ir buvo žinomas polinkiu į romanus, apimta dvasinės vienatvės, ji meldėsi ir meditavo. Kita vertus, jei tikėtume gandais, tai netrukdė popiežiaus dukteriai turėti daugybės meilužių.
Kai 1505 m. sausio 15-ąją mirė Alfonso d’Estė tėvas, sūnus paveldėjo Ferarą. Lukrecija, tapusi Feraros hercogiene, sugebėjo pelnyti padorią reputaciją, o jos audringa praeitis po Aleksandro VI mirties 1503 m. rugpjūčio 18-ąją liovėsi būti paskalų ir fantazijų tema.
Tačiau gyvenimas jai ir toliau negailėjo nusivylimų. 1512 m. jos vyresnysis sūnus Rodrigas mirė 13-os metų toli nuo motinos, Neapolyje, negavęs Alfonso leidimo atvykti į Ferarą. Po šešerių metų mirė jos motina Vanoca. Tada hercogienė įstojo į vienuolių ordiną. Atgailaudama po hercogienės drabužiais dėvėjo ašutinę ir visiškai atsidavė dvasiniam gyvenimui. Ji paprašė popiežiaus sosto perėmėją Leoną X duoti jai specialų palaiminimą.
Paskutinis Lukrecijos nėštumas baigėsi septynių mėnesių neišnešiotos dukters Marijos Izabelės gimimu. Netrukus po gimimo mergaitė mirė. Po kelių dienų, 1519 m. birželio 24-ąją, po nesėkmingos kovos su sepsiu mirė ir 39 metų Lukrecija.
Kokį Lukrecijos Bordžijos paveikslą mums reikėtų įsiminti? Jai buvo priskiriami, pelnytai ar ne, kai kurie nepadorūs poelgiai ir intrigos, tarp kurių visų pirma – kraujomaiša. Džorolamas Priulis, Venecijos metraštininkas, pavadino ją „didžiausia Romos kurtizane“. Tokiai nuomonei pritarė Umbrijos metraštininkas Mataracas. Tomazo Tomazi „Čezarės Bordžijos gyvenimas“ dar labiau pablogino jos reputaciją. Literatūroje ji buvo vaizduojama kaip godi, nepatikima, pavojinga, „pabaisa kraugerė moters veidu“.
Dabar ji laikoma prabangos išlepinta persona, lengvai pasiduodančia tėvo ir brolio manipuliacijoms. Tai darė ją patogiu to meto Vatikano politinio gyvenimo įrankiu.
Sykiu nuo XIX a. pradžios daugelis istorikų, ypač susijusių su Bažnyčia, bando reabilituoti Lukreciją Bordžiją, įrodyti – daugiau ar mažiau sėkmingai – jos asmenį apgaubusių mitų melagingumą.
Žinoma, ji buvo moteris, žinanti karčią tiesą apie gyvenimą ir kupina prieštaravimų, kaip ir jos gyvenamoji epocha. Tais laikais religija buvo ne asmeninis dalykas, o priemonė siekti politinių tikslų; Renesansas – tai ir aršios politinės kovos, intrigų, prievartos epocha. Išeitį iš nesutapimo tarp moralinių vertybių, kurias išpažino, ir etalonų, primestų despotiško tėvo, Lukrecija ilgainiui rado tik pasipriešinusi tėvui ir broliui, taip pat blaškydamasi tarp Bordžijų giminės ir bandymo išsigelbėti.
Koncertą remia Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir „Acción Cultural Española (AC/E)“, Ispanijos kultūros plėtros programa (PICE).
Festivalį rengia viešoji koncertinė įstaiga „Banchetto musicale“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“.
Festivalį „Banchetto nusicale“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
„Lukrecija Bordžija“. Tarp istorijos, mito ir legendos. „Capella de Ministrers“ (Ispanija), vadovas Carlesas Magraneris; Èlia Casanova – balsas, Davidas Antichas – išilginės fleitos, Carlesas Magraneris – viola da gamba, Roberast Casesas – renesansinė gitara, vihuela, Pau Ballesteris – perkusija. Rugsėjo 26 d. 19 val. Valdovų rūmuose (Katedros a. 4) Vilniuje.
