Koncertas – ciklo „Gyvoji baleto istorija“ pirmasis renginys, supažindinantis su XIX a. pirmosios pusės baleto menu. Viso projekto iniciatorius, idėjos ir istorinių komentarų autorius – Lietuvos baleto metraštininkas, menotyrininkas dr. Helmutas Šabasevičius.
Projektas unikalus – pirmą kartą Lietuvoje taip aiškiai suformuluojama mūsų baletinė tapatybė, atsigręžiant į bendro europinio nematerialaus paveldo fenomeną, XIX a. baletą. Komentuojamos sąsajos su Lietuva, Vilniaus miesto teatru.
Maža to, procesas vyksta su įspūdingu edukaciniu užtaisu. Į projektą buvo įtrauktos menų mokyklos pajėgos, o dėstytojai ir mokiniai, naudodamiesi H. Šabasevičiaus surinkta medžiaga, scenoje pateikė interpretuotas ir rekonstruotas ištraukas iš užmarštin grimstančių šedevrų.
Tokie iš nebūties prikelti perlai, kaip François Lefebre‘o XIX a. sukurtas šokis „Lietuvaitė“ ( „La Lituanienne“ ) puikiai iliustruoja to meto visuomenės akyse susiformavusį Lietuvos ir lietuvaitės įvaizdį. Įdomu, kad puošniai apsirengusi, išdidžiais mazurkos žingsneliais scenoje besisukanti mergelė neturi nieko bendro su vėliau susiformavusiu ir iki šiol mums įkyriai peršamu tautiniu geltonkasės paveikslu.
F. Lefebre‘o lietuvaitė – išdidi Barboros Radvilaitės palikuonė, o ne kukli valstietė. Gruodžio 30 d. koncerte šį šokį sušoko 10 klasės mokinė Jekaterina Lychvar, kurios pedagogė Loreta Bartusevičiūtė – Noreikienė akivaizdžiai prisidėjo prie tikrai sėkmingos interpretacijos ir gražaus pasirodymo.
Įdomu buvo pamatyti ir vieną gražiausių, autentiškiausių charakterinio šokio epizodų – ispaniškąją kačučą ( „La Cachucha“) iš Casimiro Gide‘o operos „Raišasis velnias“ ( „Le Diable boiteux“ ), kurią šoko Saulė Auglytė, 13 klasės mokinė.
Aušra Gineitytė, buvusi puiki charakterinių šokių šokėja, o nūnai menų mokyklos pedagogė, padėjo mokinei susiorientuoti kačučos stiliuje ir šokelis, kurį kažkada pastatė baleto meistras Jean‘as Coralli, o pirmą kartą sušoko garsioji Fanny Elsler, atsivėrė mums visu savo žavesiu, be vėlesniais amžiais atsiradusios, rusiškos tradicijos suformuluotos ispaniškų šokių patosinės, ekstravertyvios atlikimo technikos.
Gražus, romantiškai nuteikiantis buvo ir epizodas iš baleto „Perė“ sukurto jau minėto meistro J. Coralli, menų mokyklos auklėtiniai puikiai susitvarkė ir su šiems laikams neįprasta Arthuro Saint Léono „Markitantė“, Jules‘o Perrot‘o ir Mariaus Petipa „Najadė ir žvejys“ baletine technika.
Vakaro metu buvo pristatyti ir Lietuvos publikai pažįstami romantiniai epizodai – J. Perrot‘o „Pas de Quatre“, „Esmeralda“, August‘o Bournonville‘o „Gėlių šventė Džendzane“ – ir visiškai naujas, iš Paryžiaus Operos atkeliavęs, Pierre‘o Lacotte‘o rekonstruotos Filipp‘o Taglioni „Silfidės“ epizodas.
Pastarąjį sušoko LNOBT‘o baleto solistai Olga Konošenko, Kristina Gudžiūnaitė ir Mantas Daraškevičius. Šis epizodas vainikavo visą Romantizmo fiestą, solistės pademonstravo puikų romantinį stiliuką, kuriam atskleisti svarbiomis tampa net ir smulkiausios detalės.
K.Gudžiūnaitės plaukų stilių kūręs meistras nusipelno ne mažiau komplimentų, nei pati nuostabioji Kristina. Vienas Dievas težino, kaip balerinos nekenčia tų taip vadinamų „ausų“, kurios yra būtinos šokant XIX a. choreografiją.
Romantizmo laikotarpiu baletus kūrę A. Burnonville‘is, F. Taglioni ir kiti garsūs, jau minėtieji choreografai yra sunkiai įkandami riešutėliai ne tik dar studijuojantiems baletą, bet ir tikriems baleto meistrams. Romantizmo stiliui būdingų, dar XIX a. suformuluotų savitų baletinių judesių požymių tęstinumas amžių tėkmėje buvo užtikrinamas žinias perduodant iš kartos į kartą, iš vieno meistro rankų, „kojų“ , į kito meistro rankas, „kojas“ .
Pasaulyje vis dar statomi senieji romantiniai baletai, koncertuose šokamos įspūdingos ištraukos iš šių baletų, bet vaizdai kartais nuvilia – negrįžtamai prarandama laikotarpiui būdinga stilistika, manieringumas, neįvertinamas istorinis kontekstas.
Žiūrėjau į „Romantizmo svajose“ šokančius vaikus ir galvojau, kad praeis kažkiek laiko ir būtent jie tas neįkainuojamas žinias perduos ateities baleto kartoms ir kad jiems labai pasisekė su pedagogais, kurie puikiai orientuojasi visuose kontekstuose. Žinoma, viskas dar procese ir mokytojai kaunasi už kiekvieno pirštelio poziciją, bet jau dabar matomas didelis potencialas klasikinio baleto erdvėje.
Dar 1998 m. UNESCO paskelbė Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo deklaraciją, kuria remiantis imti sudarinėti nematerialių šedevrų sąrašai. Deja, tokie europietiški fenomenai, kaip baroko opera ar senieji baletai į saugomų šedevrų sąrašą dar neįrašyti. Fenomenų saugojimas remiasi daugiau tyliu susitarimu, įpaveldėjimas vyksta per aktyvų kultūros vertybės vartojimą informacijos, edukacijos ar pramogos tikslais.
Šiandien jau kuriasi įvairūs, minėtas nematerialias vertybes saugantys, archyvuojantys fondai (pvz. Mariaus Petipa fondas), tačiau didžioji dalis šedevrų savo autentišku pavidalu visuomenę pasiekia tik pavienių entuziastų dėka. Šiandien šedevrų sargyboje nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla ir projektas „Gyvoji baleto istorija“.
