Jo koncertas šiandien 19 valandą prasidėjo Vilniaus planetariume. Kol rinkosi žiūrovai, pasikalbėjome apie tai, kas nutinka, kai užklumpa onkologinė liga.
– Neseniai Vytautas V. Landsbergis buvo paskelbęs viešą akciją Jums paremti. Ar Jūsų dainų klausytojai užjaučia tik žodžiais, ar yra linkę padėti ir pinigais?
Remia ne vien žodžiais. Pavyzdžiui, paramos sulaukiau iš politiko Vytenio Andriukaičio. Buvau tikrai sujaudintas. Aukojančių yra nemažai. Sumos nedidelės – po dešimt ar penkiolika eurų. Bet tai suprantama: žmonių pajamos Lietuvoje nėra didelės ir aš esu labai dėkingas, kad jie atsiliepė.
Pirmadienį padarysiu viešą pranešimą ir padėkosiu visiems, kurie mane parėmė. Onkologinė liga nėra sloga – gydymas ilgas, reikia ir vaistų, ir įvairių procedūrų.
– Kokie dalykai padeda išgyventi, kai liga rimta?
Mane gelbėja planai, ką dar padarysiu. Rudenį planuoju naujų dainų albumą ir raginu pats save paskubėti. Iki gegužės turiu laisvo laiko, nes pavasarį daktarai rakinės mane iš naujo – tikrins, ar viskas mano kūne veikia taip, kaip privalėtų.
Nuolat pagaunu save galvojantį, kad visą gyvenimą gyvenau it batsiuvys, kuris pats sau nesurado laiko pasisiūti batų. Turiu spėti, nes niekas nežino, kas dar manęs laukia.
Priekaištauju sau, kad buvau tinginys, bet paskui atsimenu, kad nuolat dirbau kitiems: „Dainos teatre“ visi muzikos reikalai gulė ant mano pečių. Daug dirbau „Keistuolių teatre“.
Dabar tvirtai pasakiau: „Turiu spėt batus pasisiūti pačiam sau“.
– Kas buvo baisiausia, kai sužinojote diagnozę?
Tas momentas, kai sužinojau, kad tarpuplautyje išaugo vėžinis darinys. Tačiau labai pasiklioviau gydytojais ir šoką įveikiau. Mane operavo puikus gydytojas Cicėnas. Pasakė, kad vėžys nėra išplitęs. Rugpjūtį pažiūrėjo, patikrino ir paleido iki sausio. O sausį – iki pavasario. Viliuosi, kad iki jam išauštant spėsiu padaryt viską, ką iki ligos atidėliojau.
– Nesu sutikusi vėžiu sergančių žmonių, kurie manytų, kad ligos neįveiks. Ar jūs irgi esate drąsuolis?
Jaunystėje esu net tris kartus skendęs. Platelių ežere vos nenugarmėjau į dugną su visu akvalangu, Tiesiog stebuklas, kad pavyko isšigelbėti. Bandau ir dabar netampyti likimo už ūsų ir darau viską, ką gydytojai sako.
– Bet dabar prieš koncertą rūkote. Kodėl?
Tai paskutinės rūkymo dienos. Tiesiog prieš koncertą šiek tiek jaudinuosi. Esu užsibrėžęs iki gegužės visai mesti. Net esu nusipirkęs specialios kramtomosios gumos, kuri padeda mesti rūkyti.
Kol dar nesirgau, naktimis rašydamas partitūras surūkydavau net po du pakelius cigarečių. Net nepastebėdavau, kaip tai nutikdavo. Mano charakteris it gaisrininko: žinai, kad padaryti reikėjo jau vakar. Aranžuotės užima daug laiko: kol surašai kiekvienam muzikantui jo partiją, jau ir rytas išaušo. Bet dabar aš jau protingas: liga ir daktarai pamokė.
– Sėkmingo jums koncerto!
