S.Quatrini tvirtino, jog tik Italijoje galima išgirsti tikrą itališką muzikos skambesį, tačiau padarė viską, kad lietuviai priartėtų prie itališkojo bel canto. Premjeros solistams akivaizdžiai pravertė ir jo atsivežtos vokalo pedagogs Carmen Santoro pamokos.
Be to, karaliauti muzikai scenoje nesutrukdė ir prancūzų režisieriaus Vincento Boussard‘o bei scenografo belgo Vincent’o Lemaire’o idėjos. Šį tandemą LNOBT publika jau pažįsta iš spektaklio „Manon“.
„Kapulečių ir Montekių“ veiksmas rutuliojosi beveik tuščioje scenoje, siužeto aplinkybes kūrėjai pakomentavo vos viena kita detale. Atrodo, V.Boussard‘as mėgsta drastiškas metaforas. Šiurpoką įspūdį kėlė virš dainininkų galvų kadaruojantys jojimo balnai, „danguje“ pakibusi dviejų figūrų kompozicija ar virtuvinė kriauklė abstrakčioje, romantiškais potėpiais nužertoje scenos erdvėje.
Kūrėjų tandemo sprendimas uždangstyti scenos šonus, taip suformuojant uždarą akustinę erdvę, panašią į kriauklę, kokią neseniai koncertams įsigijo LNOBT, taip pat išėjo spektakliui į naudą – sustiprino solistų balsų ir teatro choro (vadovas Česlovas Radžiūnas) skambesį.
„V.Bellini muzika laiko operos personažus nuolatinėje įtampoje, tarsi akrobatus ant lyno. Tai Romeo ir Džuljetos istorijai suteikia išskirtinio virpėjimo, atspindinčio trapią jaunuolių sielos ir proto pusiausvyrą. Šis virpėjimas ir yra bel canto esmė“, - dėstė prieš premjerą V.Boussard‘as.
Matyt, dėl to jo Džuljeta–Viktorija Miškūnaitė ir scenoje vis balansavo ant pavojingų briaunų – basa svyrinėjo iš pradžių ant kriauklės, vėliau - ant scenos kraštelio. Solistė jau yra pabuvusi akrobatės kailyje operoje „Manon“, tad ir šįkart puikiai susidorojo su fizininiais iššūkiais, negana to, atskleidė naujų savo balso spalvų ir dainavimo subtilybių. Ne veltui Viktorija studijavo bel canto Pietų Italijoje.
Įspūdingai itin plataus diapazono partiją premjeroje atliko Eglė Šidlauskaitė. Šiai dainininkei teko neįprastas – jaunuolio Romeo vaidmuo. Daugelį žiūrovų tai suglumino, mat meilės duetus operoje dainavo dvi moterys.
[[ge:lrytas:lrytas:1640741]]
Reikėtų priminti, kad tradicija operose moterims skirti jaunuolių vaidmenis atkeliavo dar iš aštuonioliktojo amžiaus. V.Bellini ją naudojo vienas iš paskutiniųjų, nes 1830-aisiais, kai buvo sukurti „Kapulečiai ir Montekiai“, tradicija jau buvo benunykstanti.
Tais laikais kompozitoriai operų partijas rašydavo konkretiems solistams. Taip susiklostė, kad Venecijoje, kur tuo metu dirbo V.Bellini, buvo puikus mecosopranas, tad autoriui nekilo abejonių, kas turėtų atlikti Romeo partiją. O štai bosas buvo prastas, tad V.Bellini savo operoje jam neparašė nė vienos arijos.
Užtat Liudas Mikalauskas vakar sužibėjo artisto talentu, įtaigiai įkūnijęs senyvą, bet karingą Džuljetos tėvą.
Tebaldo vaidmens atlikėjas portugalų tenoras Carlosas Cardoso leido pasigrožėti savo įspūdingo tembro balsu, kuris artistui gali lemti svarią karjerą. Rimtai debiutui pasirengė ir jaunasis Žygimantas Galinis.
Tad maestro S.Quatrini ir visi solistai šventė rimtą pergalę, - juk jie tik pirmą kartą savo karjerose susidūrė su V.Bellini „Kapulečiais ir Montekiais“.
Įsimintinu šio spektaklio akcentu tapo ir fantasmagoriški, puošnūs kostiumai, sukurti režisieriaus V.Boussard‘o kartu su prancūzų aukštosios mados dizaineriu Christianu Lacroix.
Pavyzdžiui, Džuljetos vestuvinė suknia virto tarsi savarankišku personažu. 12,5 kilogramo sveriantį rūbą solistė labiau nešiojo, nei vilkėjo. Operos pabaigoje suknelė liko gulėti scenoje lyg iš visuomenės primestų elgesio normų sudurstyta „oda“, iš kurios išsineria jaunuoliai.
„Paminta nemielos santuokos suknelė – tai ženklas, kad pasirinkta kryptimi Romeo ir Džuljeta pagaliau keliaus kartu“, - aiškino režisierius.
