Kas aš?
Nežinau, ką atsakyti.
Kaip atrodau? Kaip kam. Vieniems
juokingas, kitiems baisus. Dar kitiems –
apskritai neatrodau. Jie ir bus
arčiausiai tiesos.
Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ personažus sukonkretina aktoriai, vaizdas, atmosfera. Adresas irgi nekelia abejonių: „Pašaliniams draudžiama“ veikėjai ir įvykiai inkrustuoti į Klaipėdą, tą patvirtina ir Giedrės Brazytės scenografija. Projekcijoje banguoja jūra, plaukia laivas su spektaklio pavadinimu, ir debesys tokie, kokie gal būna tik virš jūros; scenoje – ne tik Melnragės molo akmenys, bet ir Klaipėdos bliuzroko grupės „Kontrabanda“ nariai su Gintaru Grajausku, rašančiu jai dainas, grojančiu bosine gitara ir dainuojančiu. Ir finale režisierius iš tamsos ištraukia Grajauską – kad, paspaudęs ranką jaunam aktoriui Jonui Baranauskui, vaidinančiam Poetą, pats pjesės autorius skaitytų eilėraštį. Nes tai ir yra arčiausiai tiesos. Būtent tuo Klaipėdos konkretumu spektaklis „Pašaliniams draudžiama“ atrodo ypatingas teatro reiškinys, bent jau Lietuvos mastu, nes argi dar kuris miestas turi tokį vaidinimą, su kurio personažais žiūrovai vaikščiotų tomis pačiomis gatvėmis?
Ir laikas, jis taip pat spektaklyje turi atpažįstamą charakterį, net žanrą – šou, kuriam Oskaras Koršunovas ir čia pat scenoje grojantis kompozitorius Antanas Jasenka suteikė atitinkamą ritmą, pastatė avanscenoje mikrofoną ir kiekvienam didesniam vaidmeniui teko po dainą. Manau, tuo energingu muzikos ritmu, tuo konkrečiu vaizdu Koršunovas pasibalnojo pjesę ir sėkmingai atjojo iki premjeros. O pjesė nėra lengva. Tarkim, 11 scenos remarkoje autorius rašo: Įeina Poetas. Jis dar labiau ironiškas. Ir suvaidink tu tokį!
Su pjese man norisi ginčytis. Pjesėje veikia du nesusišnekantys, vieni kitus niekinantys pasauliai: geras Poetas, geras Bitininkas, geras senas Redaktorius, gera jauna Valytoja, geras Fotografas ir grupė blogiečių (bedarbiai, kuriems reikia tik pašalpų, dienraščio fauna su savo komerciniais iškrypimais, juos dresuojantis Vadybininkas, Poeto palyda – liaudis, tauta, literatūros kritikai, ir t.t). Žmonės ir karikatūros. Poetas byloja kartais aforizmais, kartais beveik monologais („...Eilėraščiai voliojasi po kojomis, ir dažniausiai rudenį. Juos reikia pakelti, nuvalyti purvą, gerai nuplauti ir išdžiovinti prie radiatoriaus. Tik tada pamatai, kokie jie iš tikrųjų...“).
Abejoju, ar gali būti tikras susidūrimas tarp žmogaus ir karikatūros, nes karikatūra iš anksto pasmerkta pralaimėti, o ir tas pjesės žmogus – labiau apibendrinimas nei gyva ypata. Be to, manau, kad monologai ir aforizmai scenoje neveikia, net jei parašyti dialogo forma. Štai susitinka Poetas Bitininką, kuris kažkada buvo poetas. Ir kalbasi jie atpasakojimais, samprotavimais, tokiais lyg esė įvairiomis temomis, ir netikiu, kad scenoje tai bus išgirsta. Spektaklyje įsitikinau – prapuola jų pokalbis. Nes niekas nevyksta, neatsitinka, neišaiškėja, nepasikeičia, tik du vyrai, du geri artistai, Darius Meškauskas ir Jonas Baranauskas, sako teisingus žodžius. Daug teisingų žodžių. Bitininkas: „...Tam gi visa ištisa industrija sukurta, kad tik nereikėtų galvoti. Kad būtų galima negalvoti, stebėti netikrus kitų gyvenimus televizoriuje ir negalvoti apie savąjį. Kurį jau seniai pasmaugei savo rankomis, nes jis tau trukdė gyventi, ir pakišai po lova. Ir dabar jau seniai nebegyveni, o tik sergsti savo gyvenimo lavoną. Kartais išsitrauki jį iš po lovos ir paašaroji prie jo – kokio gražaus, kokio stipraus ir tikro gyvenimo būta! Paašaroji, ir pakiši atgal po lova, kuo giliau“. Esė?
Režisierius stengiasi, kad epizodas turėtų energijos, nors kokio veiksmo. Jis pasodina abu personažus ant suolo iš keturių kėdžių, tas suolas turi ratukus, ir vyrai šnekėdamiesi važinėja. Pirmyn, atgal, aplink. Jie sėdi veidais į žiūrovus, pavažiuoja – sėdi nugarom, vėl važinėja. Dėl to neįsidėmėjau, apie ką jie? Ne, tiesiog scena turi savo dėsnius ir kaprizus, o poetas, kuris rašo dramaturgiją, be abejo, tą žino, bet nepaiso. Matyt tai, ką jis nori nuo scenos pasakyti, jam yra svarbiau. Gal tas važinėjantis laukiamojo ar stoties suolas yra metafora? Gal. Susiję amžiams... Žemė sprūsta poetams iš po kojų... Gyvenimo karuselė, gelbėjimosi (lie)menė, nusi(raminimo) kėdutė...
Toliau ginčijuosi su pjese, dabar jau dėl pašalinių jausenos. Poetas skundžiasi – kai jis bedarbis, Poetas kenčia – kai gauna darbo dienraštyje. Ar surastum labiau nederančius tikslus nei poeto ir komercinio dienraščio? Avarija garantuota, ir ji įvyksta. Betgi – skaitau pjesę ir neatpažįstu nieko, išskyrus anekdotines, ne kartą įvardytas ir išjuoktas komercinės žurnalistikos situacijas, lyg pjesė būtų rašyta vienkartiniam parodijų vakarėliui. Nieko baisaus, Koršunovo vaizduotę tai smagiai pakurstė. Pjesės Redaktoriaus pavaduotoją vyrą, nuo kurio ir priklauso leidinio cinizmas bei tiražas, režisierius pavertė moterimi, vaidmenį paskyrė Eglei Barauskaitei, aprengė ją senmergiškais pilkais drabužiais. O karjerą Pavaduotoja padaro, iš po ilgo megzto sijono nusimovusi raudonas kelnaites prieš nosį naujam Vadybininkui (efektingas Arnoldo Eisimanto pasirodymas spektaklyje). Kitoje scenoje ji jau elegantiška Naujoji Redaktorė: kostiumėlis, smailiakulniai ir – tiksliausia, žiauriausia profesinės charakteristikos detalė – raudoni pieštukai, grėsmingai virpantys tarp pirštų. Šitaip teatras įvesdino į scenos meną žurnalistiką, gyvuojančią pseudosensacingais pavadinimais ir, cituojant Grajausko Redaktorę, trimis žiniasklaidos banginiais: „žvaigždžių mityba, pisyba ir šikyba“. O juokingai graudžiu Rimanto Pelakausko senojo Redaktoriaus vaidmeniu spektaklis sugiedojo atsisveikinimo giesmelę entuziastingai ir naiviai praėjusio laiko viešajai raštijai.
Negaliu sutapatinti Grajausko parašyto Poeto su jokiu pažįstamu ar nepažįstamu poetu, tiesiog su menininku, ar tai būtų bedarbis, ar bet kurios redakcijos, kitos įstaigos bendradarbis. Ir lyg tyčia šiais mėnesiais, kai spektaklis „Pašaliniams draudžiama“ pradėjo savo gyvenimą, vis pasitaiko paskaityti tekstus apie poetus beviltiškose situacijose, kuriose jie tikrai turėjo jaustis pašaliniai, bet jie jautėsi ir buvo menininkai: apie tai – Jurgio Kunčino laiškai Vidai, rašyti iš „alkoholikų kalėjimo“; apie tai – Ričardo Gavelio scenarijus „Metai pajūrio kurorte“ pagal Balio Sruogos „Dievų mišką“ (Loretos Mačianskaitės mokslinė studija „Balys Sruoga kaip personažas: keli Ričardo Gavelio tekstai kultūros atminties požiūriu“); apie tai – Artūro Jevdokimovo filmas „Suokalbis“, kuriame įamžinta Rašytnamio kavinė prieš du dešimtmečius, ir kol filmo dar nėra internete, galima apie jo atmosferą paskaityti. Apie tai – net ir kompozitoriaus Šarūno Nako rengta paroda „Juzeliūno kabinetas“.
Dėl ko kenčia Grajausko sukurtas Poetas? Kad gyvenimas vyksta ne pagal jo scenarijų ir jis niekaip neprasibrauna į tas erdves, kur gyvenimas būtų šventė, o jis – svarbiausias herojus? Ar bent jau maitintųsi ne bulvėmis su pilkąja dešra? Bitininkui jis guodžiasi: „Taip ir gyvenu. Mokausi susilankstyti ir susipakuoti.“ Čia apie darbą laikraštyje, nes Poeto gyvenimą riboja ir nuodija būtent jis. O kai rašai dramaturgiją, juk irgi reikia susilankstyti ir susipakuoti. Neišsidraikysi bet kaip. Eilėraštis irgi to paties reikalauja, Grajauskas žino. Et, ginčijuosi su juo, koks jis buvo, kai rašė pjesę, o juk tai jau praeitas laikas autoriui, jis šiandien turbūt visai kitoks, su pjesės rašymo ir spektaklio pagal ją patirtimi.
Su spektakliu nenoriu ginčytis. Jis labai tiksliai, atidžiai Koršunovo sulankstytas ir supakuotas, ir tas tikslumas įkvėpė visus jo kūrėjus, iki mažiausio vaidmens. Šou žanras sudėjo akcentus. Būtent tam žanrui Poetas yra pašalinis. Be to, Koršunovas, kuris visada yra jautrus menininko – ir atstumto, stumdomo žmogaus – temai, Poetą įtraukė į tą galeriją greta Roberto Zucco, poeto Benamio ir Meistro, Lauryno Gucevičiaus, Aktoriaus, Prospero, Ninos Zarečnajos ir Kostios Trepliovo. Spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ yra momentas, kelios sekundės, kur Poetas rauda, nukritęs ant žemės. Tokia akimirkos fotografija, siaubo ir nevilties išraiška, šio laiko menininko būsena, apie kurią iš tiesų nei kalbam, nei ją parodom. Bet ta akimirka daug pasako.
Tikrasis spektaklio menininkas – Fotografas, kurį vaidina Mikalojus Urbonas. Apie jokį meną jis nešneka, gyvenimu nesiskundžia, tik jo plaštakos taip grakščiai paskraido, lyg nepasakyti žodžiai, kurie tvyro ore ir jungia bendraminčius. Fotografas atsiribojęs, štai kas brangu ir teisinga. Klaipėdiečiai ir pašvęstieji žino, kad Fotografas turi prototipą, ir prieš eidama į spektaklį skaičiau apie jo trumpą gyvenimą albume „36 kadrai. Raimundas Urbonas“, kurį radau Palangos „Ramybės“ kavinėje, menininkų užutėkyje. Šitas fotomenininkas nebuvo fotožurnalistas, jis darbavosi tame pačiame teatre, kurio trupei dabar priklauso jo sūnus, bet klaipėdiečiai ir pašvęstieji spektaklio redakcijos Fotografą mato tik kaip Raimundo Urbono įamžinimą, tuo labiau, kad ir vaidina jį sūnus. Vaidina su lengva, švelnia ironija, ir į tai įdomu gilintis. Štai kaip viskas persipina „šitame keistame mieste“, arba, kaip Fotografo dainoje – „pilname vaiduoklių mieste“.
Spektaklyje esti ir jaunos aktorės Justinos Vanžodytės vaidinama graži mergina su šluota. Valytoja! Tai vardas Poeto mylimajai. Diedai jūs, diedai. Merginą Poetas vis pastebi. Abu neabejingi. Viename epizode juos net sujungia šluota, Valytojos įremta į Poeto krūtinę. Aliuzija į durklą, šitaip jungusį Donją Aną ir Don Chuaną Eimunto Nekrošiaus 1994 m. spektaklyje pagal Aleksandro Puškino mažąsias tragedijas – o, kokias metamorfozes lemia dešimtmečiai. Artėjant finalui, Valytoja ir Poetas išsiaiškina santykius greitai, kaip eilėraštyje. Ir man gražu, ką Valytoja sako Poetui (aš tavo moteris, tu mano vyras, tu genijus), gražu, kad Valytoja moka mintinai Poeto kūrybą – tokie atviri jausmai iš fantastikos srities, bet tegu, kur kitur, jei ne teatre darysi, ko nebuvo, nebūna ir nebus. Valytoja su Poetu tarytum susikeičia vaidmenimis – čia ji menininkė, o jis... Jų scenoje kraupiausia, kaip Poeto mylimoji nukrenta – nuo suolo, išsprūdusi iš po Poeto, besigindama nuo šito nieko nesupratusio berno. Nukrenta dusliai kaip maišas, kaip negyvas kūnas. Netrukus ji ir bus negyva, savo valia. Bet kai nusižudžiusi mergina pasirodo aukštai su ilga balta suknia... Visos aliuzijos nuveda tik į banalybes. O jos daina gera, pritrenkiančiai gera. Mes iš tikrųjų „turime laiko marias“ su savo mirusiaisiais.
Dainos yra šito spektaklio karūna. Tekstai, muzika, aktorių dainavimas. Kiekviena daina turi juodo liūdesio ir aštraus, skrodžiančio riksmo. Jos įgarsina nebylią Poeto raudą. Išskraidina Poetą ir jam brangius žmones į tikros kūrybos erdves, suteikia tūrio Poeto bedarbio istorijai, apvainikuotai paties autoriaus deklamuojamu eilėraščiu.
Ką aš veikiu? – tuo eilėraščiu klausia autorius. Ir atsako: Stoviu. / Laukiu, kol tu parašysi mane.
Jį – Poetą, jo draugus ir nedraugus, jo miestą ir laiką parašė Oskaras Koršunovas su visu teatru. Klaipėda laimėjo.
