Šiemet Vilniaus tarptautinio festivalio „Sirenos“ programą papildė keturi skirtingiems Europos veidams atstovaujantys spektakliai, sujungti „Europolio“ pavadinimo. Projektas „Europolis“ – tai filmai ir spektakliai, kuriuose apmąstoma Europos tapatybė didžiųjų pokyčių akivaizdoje, kai žemyną apėmusi krizė ir pradeda galioti naujos žaidimo taisyklės, projekto metu skirtingi menininkai iš įvairių Europos šalių dokumentuoja senojo pasaulio virtimą naujuoju.
Šiemet festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje – kartu su Goethe institutu pristatoma speciali „Europolio“ spektaklių vitrina, kurioje bus galima pamatyti ir spektaklį iš Portugalijos. Portugališkojo „Europolio“ dalyvio – spektaklio „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ – režisierė Claudia Dias sutiko atsakyti į keletą „Sirenose“ pristatomų spektaklių iš Portugalijos, Graikijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos, analizuojamų klausimų.
– Papasakokite, kaip matote kasdien sutinkamų, tačiau nepastebimų žmonių – pardavėjų, kasininkų, valytojų – kasdienybę?
– Šis klausimas tarsi iš anksto teigia, esą kasininkės ir valytojos nėra mano, menininkės, gyvenimo dalis. Ši prielaida yra visiškai klaidinga. Tie žmonės – tai mano pasaulio dalis. Aš dažnai juos sutinku, diskutuoju ir darau sprendimus su jais tiek politinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Man nereikia įsivaizduoti jų gyvenimų, nes aš pažįstu jų realybę.
– Ar šiandien daugiau pasiekti galima smūgiu ar poezija?
– Tai priklauso nuo konteksto. Karlo Marxo žodžiais tariant, smurtas – tai instrumentas, kuriuo įvedama socialinė dinamika, leidžianti sudaužyti fosilijomis virtusias ir mirusias istorines formas. Pritariu šiai vizijai. Aš akivaizdžiai esu prieš bet kokio pobūdžio smurtą, kuriuo kėsinamasi į ekonomines, socialines, politines ir kultūrines teises.
– Į ką, jūsų akimis, orientuotos šiandieninės Europos vertybės – koks yra žmogus, kuriam šiandienos Europoje yra ramu ir patogu?
– Manau, kad šiandieninės Europos pamatas yra su kapitalizmu, neoliberalizmu, neokolonializmu ir kariuomenės galia susijusios vertybės. Tokiu atveju socialinė pusiausvyra yra pavojuje ir, manau, niekas iš tiesų negali teigti besijaučiąs saugiai, ramiai ar patogiai.
– Ar šiandien galima skirstyti žmones pagal tautybę? Kas yra Lietuvoje gimęs, augęs ir lietuviškai šnekantis lenkės ir ruso sūnus?
– Viena yra kiekvieno žmogaus istorija ir tai, kaip ji apibrėžia tapatybę ar tam tikrą priklausymą. Visai kas kita yra kolektyvinė šalies istorija. Tikiu, kad ekonomiškai stipresnių šalių įsikišimas į vidinę politiką yra prieš tos šalies individų ir kolektyvines teises.
– Ar pavadintumėte save nugalėtosios kartos, puolusios bendruomenės, kritusios ir bankrutuojančios šalies, nepavykusios sąjungos, prarasto kontinento atstove?
– Aš – be jokios abejonės – esu asmuo, kuris, kaip ir daugelis šiandien, žengia į sudėtingą istorinį momentą, apibrėžiamą gilėjančios struktūrinės kapitalizmo krizės ir destabilizacijos visame pasaulyje. Europos Sąjungos kontekste aš, be abejo, esu žmogus, kuris, kaip ir daugelis, stebi demokratijos nuskurdimą ir atotrūkį tarp turtingo ir dominuojančio centro bei vargšų periferijoje.
– Miesto valymas: kas iš tiesų tuo užsiima – politikai, teisingumo organai ar vis dėlto didžiausią – regimą – tvarką savo atsakomybėje turi tiesiog valytojai?
– Tokiuose miestuose kaip Lisabona, kur šiuo metu itin aktyvus turizmo bumas, akivaizdžiai matyti politinės pastangos „išvalyti“ miestą priverčiant skurdžiau gyvenančius žmones gyventi ne miesto centre, o periferinėse, ne taip matomose zonose. Tai kylančių nuomos kainų ir spekuliacijų nekilnojamuoju turtu padarinys. Tai yra miestas, kurį mes vadiname „matomu anglo“.
– Kaip manote, kodėl dauguma valytojų ir kasininkių yra moterys?
– Manau, kad tam įtaką turi skirtingi veiksniai. Nors Portugalijoje yra daugiau moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nei vyrų, faktas, kad elitiniai darbai ir lyderių pozicijos vis dar yra užleidžiamos vyrams. Moterims vis dar paliekamas namų židinio sergėtojų vaidmuo. Už tą patį darbą vyrai ir moterys gauna skirtingas algas ir moterų būna 16,4 % mažesnės.
– Ar baigęs pasiturinčio žmogaus karjeros nežadančią specialybę esi garantuotai tapsiantis kasininku ar pardavėja? Ar geriau į doktorantūrą, ar į „Lidl“?
– Portugalijoje yra daug žmonių, baigusių aukštuosius mokslus, tačiau dirbančių kasininkais „Lidl“ ar kituose prekybos centruose, nes jie neranda darbo savo srityje, tikiu, kad tai nėra tai, apie ką jie svajojo. Tačiau bet kuriuo atveju doktorantas vidutiniškai gauna 980 € per mėnesį.
– Kaip manote, koks jausmas turėtų aplankyti, kai kasoje išmušamas didesnis už tavo mėnesio atlyginimą skaičius, žymintis į sodybas atostogų metu važiuojančių žmonių pirkinius?
– Tikiu, kad tai sukelia pasipiktinimą. Tačiau, manau, svarbiau yra koncentruotis ne į šį pyktį, o į kryptingą darbą ties politinės sistemos revoliucija, leidžiančia darbuotojams uždirbti padorias algas ir užsitikrinti savo teises.
– Valstybės paslaptys: kas turi likti nežinoma visuomenei?
– Mes balsuojame, kad išsirinktume tuos, kurie mums atstovaus, tuos, kurie gins mūsų interesus. Tai yra pamatinis atstovaujamosios demokratijos principas, paremtas pasitikėjimu. Taigi galiu daryti prielaidą, kad kai kuriose situacijose tam tikros problemos turėtų likti nežinomos visuomenei.
– Gal sistema, kai teisę balsuoti turi visi, sulaukę aštuoniolikos, ydinga? Ar galima patikėti valstybinio masto klausimus spręsti daugumai?
– Aš absoliučiai tikiu atstovaujamosios demokratijos sistema. Įsivaizduokime, kas būtų, jei visi gautų vienodą prieigą prie žiniasklaidos...
- Ar išstojimą iš ES vertinate kaip galimai teigiamą ar nerekomenduotiną žingsnį?
– Palikti ES nėra nei drama, nei katastrofa. Tai žingsnis, kurį žengti turėtų bet kuri šalis, jei jos piliečiai to nori. Man yra keista ta nuolatinė virš Pietų Europos šalių tvyranti grėsmė, susijusi su ES palikimu. Tarsi tai būtų Paskutiniojo teismo diena! Svarbu nepamiršti, kad palikti euro zoną nereiškia palikti Europą.
