„Sirenos“: teatro pakraščiai, eksperimentai, teatras kitaip?

Sekmadienį baigėsi „Sirenos“. Keturi teatro festivalio spektakliai lietuvių publiką supažindino su retomis ir keistomis šios meno rūšies atmainomis.

J.De Pauwo „Senasis vienuolis“ sugrąžino „Sirenų“ žiūrovus į labai aukšto lygio teatrą. Tegu ir netradicinį.<br>D.Matvejevo nuotr.
J.De Pauwo „Senasis vienuolis“ sugrąžino „Sirenų“ žiūrovus į labai aukšto lygio teatrą. Tegu ir netradicinį.<br>D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė („Mūzų malūnas“)

Oct 6, 2015, 5:00 AM, atnaujinta Oct 11, 2017, 7:41 PM

„Sirenos“ – tai teatro festivalis, užsienio programai atvežęs keturis spektaklius, o lietuvių teatro programą, nepalyginti gausesnę, parodęs kelioms dešimtims užsienio svečių.

Finalas su spektakliu iš Belgijos „Senasis vienuolis“ buvo toks įkvepiantis – geras tekstas, geras aktorius, geras džiazas, tiesiog geras teatras, – kad ekstazė neišsisklaido iki šiol.

O galvojant atbuline tvarka – nuo finalo į pradžią, minčių kyla visokių, nes spektaklių lygis ir pobūdis buvo labai įvairus. Ką mes matėme? Teatro pakraščius? Eksperimentus? Mėginimus nepaisyti ribų? Teatrą kitaip?

Žvilgsnis per dviratį

Iš garsiosios britės Katie Mitchell kūrybos šiemet pažinome kamerinius „Plaučius“, kuriuos pagal brito Duncano Macmillano pjesę ji pastatė Berlyno teatre „Schaubuhne“.

Vaidino du jauni aktoriai Jenny König ir Christianas Gawenda. Jie per valandos trukmės spektaklį mynė dviračius, šitaip gamindami kūrinio apšvietimą.

Toks režisierės sprendimas susijęs su pjesės herojų svarstymais apie planetą, kurioje gyvename. Nesinori jos toliau teršti, baugu pradėti naują gyvybę, nes jai būtų lemta gyventi tarp vis gausėjančios žmonijos ir patirti vis baisėjančias Žemės perspektyvas.

Spektaklio metu švytėjo skaičiai – kiek žmonių dabar gyvena ir kiek jų gimė per tą valandą, kol truko spektaklis. Gyvena per 7 milijardus, o kol vokiečiai vaidino Vilniuje, Žemės populiacija pagausėjo 12 tūkstančių gyvybių.

Vis dėlto jie myli vienas kitą – dėl to pagimdo, pasensta, numiršta. Tai akivaizdu, nes nustojus minti dviratį šviesa virš sustojusiojo užgeso. Tai vadinama teatro metafora. Kai labai gerai pagalvoji. Arba kas protingesnis pasufleruoja. Teatre reikia galvoti. Bet įdomiau, kai jauti, o ne sugalvoji.

Žaisti, šokti, išsikalbėti

Išdykusių belgų Benjamino Verdoncko ir Pieterio Ampe performansas „Nekalbame, kad mus suprastų“ buvo atvirkščias variantas: negalvokime, neieškokime prasmių, fantazuokime, jauskime malonumą nuo netikėtų reakcijų ir juokimės iš to, kas iki šiol buvo įprasta ir galbūt gražu. Toks smagus dviejų vyrų niekas.

Tikrai smagus. Tikrai talentingų vyrų. Tikrai niekas. Bet geriau jis būtų festivalio kišenėje, paraštėje, klube, poilsio zonoje, o ne didžiausio Lietuvoje tarptautinio profesionalaus teatro forumo pagrindinėje programoje.

Italas Pippo Delbono į Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiąją sceną atkeliavo su „Orchidėjomis“. Su savo viso gyvenimo šokiu, su be galo plepiu mintijimu apie pasaulį ir su trupe, konceptualiai sudaryta ne tik iš teatro profesionalų, bet ir iš gyvenimo nelaimėlių – benamių, emigrantų, psichikos ligonių. Jie suteikia P.Delbono saviraiškai įkvėpimo, laisvės, netikėtų sprendimų.

Gražus ir jautrus „Orchidėjų“ spektaklis. Didelio, amžino vaiko žaidimas. Būna ir toks teatras.

Josse De Pauwas ir jo „Senasis vienuolis“ sugrąžino „Sirenų“ žiūrovus į labai aukšto lygio teatrą. Tegu ir netradicinį, nes tai artisto džiazavimas su Kriso Defoorto trio – toks pusiau koncertas, bet vis dėlto teatras.

Muzikantai džiazavo pagal Thelonious Monko kompozicijas, o J.De Pauwas – rašytojas, režisierius, aktorius – pasakojo vyro (žmogaus!) gyvenimą.

Nuo paauglystės iki begalybės. Nuo jaunystės šokio ir brandos nusivylimų, nuo ramybės ir vienatvės poreikio iki ligų, kurių pavadinimus artistas repavo su publika.

Ir jokios trombozės po šito numerio nebaisios. Ir vėl ateina laikas šokiui. Kada gi dar šokti ir džiaugtis gyvenimu – kaip tik tada, kai jo dar šiek tiek liko.

Klausimai prie kiosko

Vis dėlto esame išbadėję skurdžiai, nes gyvename be teatro konteksto, neturėdami nuovokos, kas ir kaip dedasi kitur.

„Sirenos“ mums ištraukia vieną kitą teatro faktą, kuris be aplinkos gali pasirodyti keistenybė, išsidirbinėjimas, tuštybė ar bepročių darbas.

Festivalio rengėjai ne kartą yra užsiminę apie beviltiškai mažą biudžetą.

Arba, išgirdę, kad teatro festivalį bandoma lyginti su didele parduotuve visiems žiūrovų skoniams ir poreikiams, patikslino, kad „Sirenų“ festivalis esantis galbūt tik kioskas.

Ir kasmet aš stebiuosi, kodėl po „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio ar Naujojo cirko savaitgalio nekyla kiosko jausmas, nes ten randu įvairovę. O po „Sirenų“ – toks teatro badas, kad netgi ir „Senojo vienuolio“ pasiūlymai šokti jo nenumalšina. Galbūt parepuoti su visa publika – teatro, teatro, teatro! Nenumaldomai!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.