„Orchidėjos“ sutraukė pilną Nacionalinio dramos teatro salę žiūrovų. Režisierius pasiūlė itin asmenišką spektaklį-pasakojimą apie savo gyvenimo patirtis, kurios vienaip ar kitaip gręžiasi atgal prie atsiminimų apie motiną, kurią jis nuolat filmavo, net ir mirtinai sergančią.
Nuo pat pirmųjų spektaklio minučių – raginimo išjungti mobiliuosius telefonus, – į žiūrovus kreipiasi balsas, duodantis viso spektaklio ritmą. Lyg pasakotojas iš filmo jis įtraukia atėjusius į istoriją. Tai gyvai kalba pats Pippo Delbono, sėdintis žiūrovų salėje. Mikrofonu įgarsinta jo kalba lyg kino juosta sukasi porą valandų, ne tik liedama žodžius, bet ir realiai atkurdama vaizdinius iš praeities – nuotraukomis, filmuotais vaizdais, aktorių vaidyba.
Kinas labai svarbus režisieriaus kūryboje. Aktoriai įsiterpia į vaizdą ekrane, pasakojimą iš ten pratęsdami scenos aikštelėje. Taip atgyja senoji Roma, muzikinių klipų fonas, Niujorkas, Afrika, sniegas tarp medžių šakų, pražysta obelys.
Tokia dermė – estetinis maištas prieš teatrą, kurio Pippo nemėgsta. Daug įtakų patyręs iš muzikos ir šokio pasaulio, įkvėpimo šaltiniais laikantis Franko Zappa’os, Jerzy Grotowski’o ir Pinos Bausch kūrybą, menininkas šiuolaikiniame teatre pasigenda poezijos, jausmų stiprumo, nesumeluoto judesio. Visa tai jis randa savo neįgalaus draugo ir partnerio Bobo nebyliame pasaulyje. Pippo trupėje greta profesionalių aktorių – ne tik Bobo, bet ir tikri benamiai, emigrantai, psichikos ligoniai.
Liūdno klouno šokiai kulminacinėse scenose, į kurias išbėga pats Delbono, gaudydamas projektoriaus šviesa fiksuotas fotografines akimirkas, demonstruoja sužeistą ir labai skaudančią kūrėjo sielą. Ją sustiprino brangaus žmogaus netektis. To pačio, kurio veidą ir mirštančio kūno momentus mes regime ekrane. Į jį žiūrės ir kiti žiūrovai, kitame pasaulio gale, kitą kartą, kai vėl apie tai kalbės Pippo.
Vis dėlto, ar asmeninių išgyvenimų apmąstymas, kiekvieną sykį susirinkus būriui nepažįstamų žmonių, yra būdas, leidžiantis išsipasakoti, turbūt, geriausiai galėtų pasakyti režisierius, kuris šią galimybę turi. Stebėti istoriją iš šalies tai ne tas pats, kas ją išgyventi.
Nors tai spektaklis-susitikimas su tikrų patirčių liudininku, atveriančiu, rodančiu save, vis dėlto jis vyksta teatre, jo istorija skaitoma iš lapų, o gyvi įvykiai virto žodžiais. Kai jie nebetelpa viduje, juos reikia kažkur padėti, juo labiau tada, kai aktorinė prigimtis net esminius gyvenimo momentus pavertė Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Keruaco literatūrinėmis citatomis.
Tik ar žiūrovas, atėjęs į šiuos režisieriaus atsiminimų namus, iš dviejų ten esančių orchidėjų paliečia tikrąją, ar dirbtinę? Tai tik viena istorija iš Pippo Delbono gyvenimo – nugirstas pokalbis tarp dviejų moteriškių, auginančių orchidėjas – vieną tikrą, kitą dirbtinę – niekada nežinančių ir svarstančių, kurią svečias palies.
